Saulėgrįžos kalėjime 2007

 Kaskart suklupstu ties slenksčiu

Mirties ir užgimimo Saulės

Netiek,kad  krisčiau į bedugnę

Bet gaudau lygsvarą ties jos kraštu...

Ar prieangis bedugnės-jau pradžia krytimo?

Klajoju tarp abejingumo ir nusivylimo

Nesuvokiu ar krytime ar jau dugne esu.

Žinau tik,kad sodri tamsa gęsina ugnį

Sustingęs tamsoje,supančiotas apgaulės

Krytimui atsidavęs aš grimzstu...

 

Kaskartą metuose aš atsiduodu tėkmei

Ramiai,nesiblaškydamas dreifuoju srovėje

Įteikęs dvejones Visatos Sėkmei

Lėtai neriu dugnan ir skęstu tamsoje.

 

Nelaidokit manęs šviesiausi protai

Gyliam Visatos šuliny aš Saulę sutinku

Iškeiktai,nuskandintai,apraudotai

Per tuštumą ir tamsą kelią surandu.

 

Pasaulyje nėra šventųjų be šešėlio

Nėra ir nuodėmingų iki pat tamsos

Nuo vasaros geltonio iki žieminio mėlio

Kvaili mirtingieji vaidina dievus

Išderintom svarstyklėm siekdami tiesos

Palaiminti aklų įgaus drąsos

Ir išdidžiai giedodami sudegins savo tėvus

Išbėrę pelenus ant papludimio smėlio

 Pamirš mane su Saule rankoj

Ir su lauktuvėm jų skalsos...

 

Kaliu...Kalėdos

 

2007 XII 26

 

 

***

 

Piemenėlių tiesa-basos kojos,

Kas verčia vaikščioti ant pirštų,

Ar taip banda išeina į ganyklas?!

Tempk ožį už ragų aplink beržiuką,

Ar debesėlį vyk,kulnais ledus daužyk,

Sulenkęs kuprą lauk-

Padus apaus barzda.

 

1999 XII 28

 

Ruduo užduoda klausymus

 
Ir atrodo visi sustingo sunerimę

Lyg jiems niekas daugiau neberūpėtų.

Medžiai nerūpestingai iššvaistę savo atžalas

Atrodo ruošėsi į karą...

Nerimąstingai sujudę,paskubomis rengėsi.

Nebendraudami su mažesniais broliais

Net nekreipdami į juos dėmesio

Jie buvo susirūpinę

Klausymais užduotais Rudens:

Kuris šįkart išeis, kurie sugrįš?!

Vėjas skubėdamas visus aplėkt,nešė naujienas,

Kurios kaip bebūtų nelaukiamos,buvo tikros…

 

2007 Ruduo

 

esu sau dievas

(nekuklios eilės)

 

Jei mano kūnas uždainuotų dainą

Tai siela pavadintų ją kukliai-gyvenimu

Ir tai prilygtų begalybei žemiškų giesmių

Ir begalybei pasaulietinių nelaimių

Nesuskaičiuojamai daugybei velniškų aistrų

Galybei vaikiškų džiaugsmų,beprotiškų minčių,

Skaistybe neprilygtų tai visoms visatos saulėms

Tamsa apglėbtų neregių sapnus.

 

Jei mano siela pasakytų žodį

Jame ištirptų visas mano kūnas

Ir visos kūno bėdos bei nelaimės.

Aistrų džiaugsmai ir visas šis pasaulis

Pavirstu nieku žodžio to aide.

To aido garsas apsvaigintų  Žemę

Užtildytų Mėnulį ir užmigdytų Saulę

Jo glėbyje ryškiau nušvistų mano vieniša žvaigždė…

 

Jei mano žvaigždę kas danguj nuskintų

Paėmęs rankon,neapčiuopęs protu

Ją dievu pavadintų…

Esu sau dievas

 

1996 II 13

 

***

 

Išvargintas karys namo sugrįžo...

Dukrel,nuplauk jam kojas

Vandeniu dangaus...

Jo iškankintą dvasią numazgoki

Vandeniu akių...

Jo krauju persisunkusias rankas nušluostyk

Vandeniu širdies...

Paklok jam patalą drobe balta

Užmerk akis jo,glostyk plaukus

Ir paniūniuok lopšinę...raudą

Tik kalavijas žino apie ką...ir žirgas...

 

1996 V 8

 

***

 

Širdie,

Esi tu taip gyliai

Pridengta kaulų kiautu ir mėsa,

Ir net stipriausiu veidmainystės šarvu.

Kodėl,

Kaskartą įdurta,

Pataikai pasivert ir nukraujuoji,

Kiekvienąkart vienodai-esmine žaizda?

Nesuprantu,

Širdies žaizda-tai patyrimas?

Tuomet labiausiai bus patyręs tas,

Kurio širdis jau merdės nuo žaizdų...

Jis taps beširdžiu...

 

1998 XI 23

 

 

***

 

-Nugerk iš mano rago!

Alaus ir kraujo gėralo karčiai sūraus,-

Nutraukiau žvilgsnį,kurį godžiai siurbė

Ugnis, atsispindėjusi sagty.

Per mažas gurkšnis stringa gerklėje!

Barzda nurieda rago tūrio lašas

Greit Saulė patekės...ištarsiu žodį:

-Kails!

 

1999 XII 28

 

 

Saulėgrįžos kalėjime 2003

 Keliaudamas pasauliais pasiklydau-

Nedaug jų aplankiau.

Rodei kelią toliau atgal,

Šykščiai pas save.

Tujen nugirdei mane kupinais ragais,

Užšaldei ženklais.

Širdis sukaustyta ledu,

Apsalus nebaudžiamumu,

Akmeninio kūno protas sustingęs-

Jau viskas išsakyta,

Kruša nesukelia kibirkšties,ratas sukasi

Nemirtingumas skatina tinginystę,

Žinystė-tarp trijų požiūrių,

Ne tarp vieno...

Tarp sakymo,klausymo ir suvokimo.

Nevalia pasiduoti niekam,atsiduoti

Viską atiduoti niekam.

Stiprybės suteikia laisvės pojūtis,

Polėkis palikti viską nesusimąstant-

Dviejų varnų skrydyje be tikslo,

Ugnies plazdėjime be priežasties,

Vaiko gimime be prasmės.

Vergystė atsidavime pažadina sapne,

Užburtame rate,ir

Pabudimas nesuteikia laisvės,

Tik laisvės pojūtį!

Privalai kaskart pabust vienatvei,

Kuri ir vadinama laisve.

Taikos niekada nebus,

Susitaikyme slypi niekšiškumas.

Padainuosiu šiandien dainą

Vėl tą pačią ,bet dar negirdėtą-

Šiandien gimsiu vėl.

Ir vėl viską mokysiuos iš naujo,

Viskas kartosis kaip ir daugel kartų,kitaip.

Nebesimeldžiu,mano veiksmai mane ves

Be tikslo,be priežasties,be prasmės

Saulutės,Žvaigždelės ir Mėnesėlio

Gyvenimo taku.

Kas liepia mums kvėpuoti?!

-Vėjas medžiuose,raštai lede,upės tekėjimas.

Kam reikia gaminti alų,duoną,virti mėsą?!

-Juk galim misti grūdais!

Pabusti malonu,dėkoju Tau,Ašei,

Vesk toliau atgal

Tik nelaikyk už rankos,kai kilsiu gilyn-

Tik krisdamas suvokiu laisvę!

2003 XII 25

***

 

Aš skrieju su lapkračiu vėju

Ir saulę prispangusę kraujo

Savo ieškomo kelio rankoj nešuos

Kelionėj manoj ji viena palydovė

Žvaigždžių šviesą sugėrus

Vienatinė,rūsčioji

Šios blėstančios dienos užmieganti valdovė.

 

Skrendu palikdamas laiką

Perkirtęs  tą sankryžą dviejų priešpriešų

Palieku išbluksią dieną

Ir saulę kraujinę palieku

Kažkur už debesinių jūrų,

Kažkur...už miškinių kalnų.

 

Užverdantis kraujas netrukus prabyla

Keisčiausiais garsais,daugiabalsiais balsais

Liežuviais lediniais

Ir vėjinėm rankom užsmaugęs grąsina

Kad perskrodžiau erdvę slapčiausiois šalies.

 

Begęstantis vaizdas

Mano klykiančią mintį užgriūna

Garuojančių dangun sutemų kamuoliais.

Juos gaudo beformių būtybių šešėliai

Ir svaido į veidą

Sukeldami miglą akių ežeruose

Mintis nuterioja jų burtų kalnai.

 

1995 XI 26
 
 
***

 

Kai saulės šilumą ir šviesą godžiai pasiglemš tamsa

Ir sostan saugančian pasaulių darną žiemį pasodins

Ramus liepsnojantis Valdovo veidas išmintį brandins

Vilkų trimitai spengiantys klaikion kovon vadins

Ugnies ženklai atvers vartus alsuodami Šviesa.

 

2003 XII 20

 
 

 Maras

 
Blausioj sutemoj

Sužibo balti apsiaustai

Sužvengė balti žirgai

Pamėklės pasirodė...

Diedievaitės tarnaitės

Šlykščios moterys

Baltos panos

Bjaurūs veidai...

Pamėklės!

Ant aukšto kalno

Jos krauna laužą

Mirties laužą

Maro liepsna...

Bjaurybės sunešė ten visokių daiktų-

Kaukolių,plaukų,ragų

Užsiplieskė liepsna...juoda

Pakilo dūmų kamuoliai...juodų

Pamėklės

Į kurią pusę pūtė vėjas

Ten giltinė viešpatavo

Į kurią pusę ėjo dūmai

Ten kilo maras...

 

1992

 

Rasotas metas

(Rasotą vėlę aplanko ugnį nešanti dvaisa)

 

Rasotas metas,

Kuomet supranti,kad laikas atsigręžti

Nusimazgoti ir apsivilkti naujus rūbus

Įpūsti naują žariją namų židiny.

Rasotas metas,

Kuomet atsigręži,atsuki veidą

Į Saulę,jei Ji dar nepajuodusi nuo melo

Į savo Artimą,jei Jo dar nenužudė priešas.

Rasotas metas,

Kuomet suvoki,kad viską tu matai kitaip...žinai,

Kad rasos-tas vanduo po tavo kojom

-Tai prakaitas,-tai ašaros,-tai kraujas.

Rasotas metas,

Kuomet tiki,kad žengsi naują žingsnį

Perėjęs ugnį,rasa nuprausęs veidą

Neleidęs anei vieno pikto žodžio laisvėn.

Rasotas metas,

Kuomet pila iš Dangaus,

Garuoja iš Po žemių

Ir trykšta iš Vidaus.

Rasotas metas,

Kuomet kraujuot nustoja viusos žaizdos

Kuomet žinai visus žodžius,suvoki reikšmes,

Kuomet matai ir tai ko net akli nemato,

Kuomet rasotą vėlę aplanko ugnį nešanti dvasia...

 

1996 VI 22

 

 

Svetimos eilės
 

Jau temsta.Keičiasi pasaulio spalvos

Manoj bedugnėj galvoje vėl aidi mintys.

Ne mano jos,savų užgožtų aš senai jau negirdėjau.

Jas pasisavinęs jaučiuos turtingas,išmintingas.

Kaip irstančios imperijos didingos kalvos,

Kaip tūkstančių žmonių Dievams įteiktos mirtys,

Kurių kylimo ar nykimo neregėjau.

Kitų suvoktom mintimis esu laimingas.

 

Ir kodėl aš girdžiu ko negirdi kiti?

Gal tūno manyje sugriuvusių pasaulių monstrai?

Gal kūno viduje triumfuoja jau senai uždrausti mokslai?

Gal todėl suprantu ir žinau ko verti...

...galvakojai?!

 

Mylėk-žudyk,iškrypėliškai keiskis pasaitais:

Vienu metu prabyla spalvos akyse.

Sutemus išryškėja proto spektras:juoda-pilka

Tos mintys vargina kaip įbaugintą vilką,

Raudonos vėliavėlės nepagelbės liepsnose

Nepastebėsi kaip leki ristūnais pakištais.

 

O jau tada,brolau,laikykis ką sugriebsi

Nagų ir ilčių negaląsk skriaudom niekingom

Iškirsk takus mintims įaudrintoms,ugningoms

Aštuonios kojos-tik viena galva ir jai neliepsi…

…nepagalvojai?!

 

Tai geras patarimas skamba,tai niekingas

Tai užmačios didvyrio,tai vagies

Galvoj sveika mintis kaip sviestas negadina košės

Prikrauta išminties galva juk neskaudės.

Ar mano minčių arpas tiek galingas,

Kad kas eiliuotom svetimom mintim tikės?

Lyg sunaikinti protėvių ženklai ant tošies

Jos nesudegs ugny,kitoj galvoj skambės...

 

2004 VIII 18

Išžagintos eilės

 Dėžė,kurios nemato šunys

Pumpuoja pamazgas man per akis.

Teisybę slepia užpakalin įkištas liežuvis

Jausmai pritvinkę šūdo iškergia mintis.

 

O virš manęs pelė ridena kaulą

Ir sniegas krenta tyliai kaip mirtis

Nekeisdamas vagos šaltinis teka mėšlu

Prakeikęs ištakas,sukąsdamas dantis.

 

Tai ką matau,girdžiu gyliai įstringa

Iki ausų įklimpęs šūdų butely

Saldu gyvent,ir išmatų nestinga

Šiki ir ėdi,ėdi ir šiki.

 

žaliam skreply užgęsta cigaretė

Iškrypėlis užvaldęs vaiką pratęsia save

Kažkam girtam galvon subyra taburetė

O aš toliau tampaus šio onanizmo kumštyje...

 

1997 XII 13