Spalio mėnesio  6 dieną,   1347    metais lietuviai niokoja pavergtą Prūsą

1347   metais,  Spalio mėnesio 6  d. jis (lietuvių karalius) priėjo Vėluvą (Alnos ir Priegliaus santakoje), kur rytą be triukšmo įeina į miestą. Viską jame sudegino drauge su bažnytšia. Po to jis įeina į Valmos kraštą, kuris buvo taip sunaikintas, kad mažai kas jame išliko, nes stabmeldžiai nusivarė vyrus ir moteris, ir neužtrukdamas nueina į kraštą, žmonių vadinamą Vonsdorfu (buvo nadruvių pilis, ordino užimta  1255-1256 metais). Jame, be kitų nukautų ir išvarytų nelaisvėn, buvo nukautas ordino brolis Verneris iš Olandijos su  14   vyrų.

Panašiu būdu stabmeldžiai kariavo Girdavo žemėje. Tad šitaip stabmeldžiai daug kartų sumušė kristonis.

(Vygandas Marburgietis, Naujoji Prūsijos kronika)

Spalio mėnesio 18 dieną, 1277 metais Traidenio valdomi lietuviai terioja Lentšitso apylinkes

Lenkų Traškų metraštis praneša: „Tuo metu 71277 m./, apie švento Luko evangelisto švente /Spalio  18 d./ lietuviai žiauriausiai nuteriojo Lentšitsą, su savimi išsivesdami visus į nelaisve, būtent: keturiasdešimt tūkstantšių abie­jų lytšių žmonių".

Tiek pat, nė kiek ne daugiau praneša ir šalt. Malopolski . Tik šiek tiek prideda Dlugošas. Jo lenkų is­torijoje skaitome:

„1277 m. lietuviai nebaudžiami terioja Lentšitsos žemę.

Prie nelaimės, kokia ištiko dėl lenkų kunigaikštšių naminio ka­ro, prisidėjo kitas smūgis, lygiai bjaurus; lyg likimui lėmus, jie sekė vienas po kito ištisus trejus metus. Didelis skaitšius lietu­vių pagonių šv. Luko evangelisto šventės metu netikėtai ir ne­lauktai užpuolė Lentšitsos žemę, priklausiusią tada kunigaikš­tšiui Kazimierui, mirusio Kujavijos kunigaikštšio Kazimiero sū­nui, Sieradzės kunigaikštšio Lešeko Juodojo broliui, ir teriojo ją sėdami mirtį, apgrobdami ir degindami namus. Naikino, kiek tik norėdami, nes niekas jiems nepasipriešino; išžudę senius ir vaikus, išsivedė į nelaisve, kartu su galvijais, didelį skaitšių abiejų lytšių žmonių, apskaitšiuota — apie   40   tūkstantšių sielų".

Toks buvo bene pirmasis žinomas lietuvių raitelių žygis, kuriuo norėta apiplėšti Lentšitsos kraštą. Lentšitsa tarp Kujavijos ir Sieradzės kraštų apėmė plotą abipus Bzuros upės /su Lentši­tsos miestu/, siekė Vyslą, kur šiaurėje, prie tos didelės upės, buvo įsikūrusi Varšuva, tada nežymus miestelis. Jau nuo 1241 metų yra žinomi lietuvių puolimai į Kujaviją ar net įsiver­žimai į tą kraštą . Todėl, galimas dalykas, tada nuken­tėdavo ir Lentšitsa, nes tik per ją buvo galima pasiekti Kujaviją. Tatšiau 1277 m. rudens lietuvių raitelių žygis taikė tiesiai į Len­tšitsa. Ligi jos iš Gardino, tiesiai žygiuojant pro Drogitšiną, yra apie   400   varstų.

Aprašydamas žygio išdavas, metraštininkas vadovavosi sa­vo lakia fantazija; rudens grobio skubų žygį įvykdė raitelių rinktinė greitšiausiai iš   1000 —2000  vyrų. Parsivaryti 40 000 belaisvių kartu su daugybe galvijų ir kito grobio iš tolimo žy­gio jiems būtų buvę neįmanoma, nei, pagaliau, tiek belaisvių surankioti tais laikais retai apgyventame krašte.

(Zigmantas Raulinaitis)

Spalio mėnesio 21 dieną, 1277 metais Jotvingių kariuomenė padedant lietuviams nusiaubia pavergtą Prūsą

Tuo metu Kulmo žemėje gyveno brolis Bertoldas iš Nordhauzeno, krašto komtūras, kuris, šiaip jau apdairiai tvarkęs ūkio reikalus, kur kas mažiau tiko karui (matyt, mažiau buvo tam linkęs), todėl jis ir nesugebėjo duoti deramo atkirtšio priešo išpuoliams. Dėl to sūduviai vis dažniau įsibraudavo į Kulmo žemę ir, smarkiai nuniokoję dievo tautą, viską šioje žemėje sudeginę bei išgrobstę, pasitraukdavo; pajutę, kad niekas jiems nebesipriešina, jie išdrįsdavo net su maža kariuomene brautis į Kulmo žemę. Galop magistras paskyrė šios žemės krašto komtūru brolį Hermaną iš Šenenbergo, prityrusį karvedį, kuris jiems pradėjo drąsiai priešintis: kiekvieną kartą, kai sūduviai su nedidele kariuomene įsibraudavo į Kulmo žemę, jis su savo ginklanešiais drąsiai jiems pastodavo kelią, užpuldavo juos ir sumušdavo, daugybę išžudydamas, o kitus išsklaidydamas; jis tiek kartų šitai padarė ir tiek jų išžudė, kad sūduviai daugiau nebedrįsdavo rodytis be didesnės kariuomenės. Įniršęs dėl tokio savo žmonių pralaimėjimo ir tokių didelių nuostolių, patirtų Kulmo žemėje, Skomantas, sūduvių vadas, su 4 tūkstantšiais savo gentainių ir stipria lietuvių kariuomene įsiveržė į Kulmo žemę 11 tūkstantšių mergelių dieną, pasiryžęs visokeriopai atkeršyti už savųjų žūtį. Iš pradžių jie smarkiai užpuolė vieno vasalo pilį, vardu Plovista, buvusią Osos upės pakrantėje; būtų ją sugriovę, jeigu galop nebūtų susitarę su pilėnais, kad šie jiems duosią du patyrusius vyrus, kurie netikėlių kariuomenę nuvesią į kristonių žemę ir iš jų parvesią, šitaip jie išvengė žūties. Po to jie patraukė prie Rudino, Lypos ir galop prie Velzatso pilių, pastarosios papilį iki pamatų sudegino. Paskui jie smarkiai užpuolė vieno vasalo pilį, vardu Turnitsas, tatšiau dėl geros pilėnų gynybos tą dieną puldami nieko nepešė, nors kiaurą naktį pilį išlaikė apsiaustą. Kitą dieną, supratę, jog pilį gina kur kas daugiau ginklanešių, nei manė, pasitraukė, nė nemėgindami antrą kartą pulti. Paskui atžygiavo prie Klemento pilies, kuri priklausė vienam vasalui, ir ją, apstoję iš visų pusių, užpuolė; galop, pakišę ugnį, iki pamatų sudegino, joje žuvo šimtas kristonių, neskaitant moterų ir vaikų, išvarytų į nelaisvę. Pagaliau jie patraukė prieš šias pilis bei miestus: Graudingą, Marienverdį, Santyrą ir Kristburgą, viską, kas kelyje pasitaikė, arba išžudė, arba paėmė į nelaisvę, arba pavertė pelenais. Paskui sugrįž atgal su neįkainojamu grobiu: galybe kristonių ir daugybe visokių daiktų. Nė vienas išmintingas žmogus negali be ašarų galvoti apie šios kariuomenės padarytus blogus darbus, apie baisingas dievo tautos skerdynes, apie išniekintus bažnytšios sakramentus bei jos tarnus.

(Petras Dusburgietis, Prūsijos Žemės Kronika)

  Atrodo, kad Skomantas ieškojo vokietšių kolonistų kaimų ir gyvenvietšių, kad jas apiplėštų ir sunaikintų. Tam tikslui jam buvo reikalingi kraštą pažįstantys vadovai — vedliai. Tas Sko­manto vadovautas grobio ir naikinimo žygis yra vertas dėme­sio. Jis pasižymėjo staigiais žygio krypties keitimais, greitais užpuolimais, ilgesnių apgulų vengimu. Tai labai būdinga sūdu­vių vadui Skomantui taktika. Ją galima jau įžiūrėti jo ankstes­niuose karo žygiuose /1263-1264 ir 1272 metais./ į tą patį Kulmo kraštą, kur jo kariuomenė grobė ir plėšė vokietšių kolonistus.

Kulmo krašto užpuolimą galima padalinti į du tarpsnius. Pirmasis tarpsnis apimtų Skomanto vadovaujamų raitelių įsi­veržimą į Kulmo krašto šiaurę, iki Plovistos pilaitės, smarkų posūkį nuo jos į pietvakarius, grobio veiksmus Rėdino /Rudi­no/ pilies apygardoje, už maždaug 20 varstų, skubų žygį Lypos link /pro 1272  m. jo paties sudegintą Tsipelio pilaitę/, esantšios maždaug už  25  varstų, grobio veiksmus toje apygardoje, staigų apsigrįžimą ir nelauktą įgulos užpuolimą Velzatso pilaitėje /už  10   varstų/, „kurios papilį iki pamatų sudegino“.

Skomanto žygio pirmame tarpsnyje, kai naikinimo veiks­mai virė Kulmo krašto patšiame viduryje, galima ryškiai įžvelg­ti greitus, staigius antpuolius — grobimą, apgulų vengimą, ap­sisukimus atgal, kurių dėka matome netikėtai užkluptos Velza­tso pilies papilio sunaikinimą. Prie pilių ir pilaitšių įsikūrusių vokietšių kolonistų ir vietinių naujakrikštšių sodybos bei kaimai liko grobio ir naikinimo taikiniais. Pirmajam žygio tarpsniui galime skirti  3—4  dienas.

Antrasis Skomanto žygio tarpsnis apima veiksmus Pamedės krašte, pradedant nuo apnaikintos Velzatso pilies, ligi to žygio pabaigos. Pasitraukdamas nuo Velzatso, Skomantas pasu­ko savo kariuomenės vorą tiesiai į šiaurę, Turnitso pilies link, už maždaug 15  varstų: „Paskui jie smarkiai užpuolė vieno vasalo pilį, vardu Turnitsas /dabar Turznice/.“

Taip atsitiko, kad tas vasalas, Turnitsos pilininkas, buvo pasiruošęs „priimti“ nelauktus svetšius: „<...> tatšiau dėl geros pilėnų gynybos tą dieną puldami nieko nepešė, nors kiaurą naktį pilį laikė apsuptą. Kitą dieną supratę, jog pilį gina kur kas daugiau ginklanešių nei manė, pasitraukė nė nemėgindami an­trą kartą pulti."

Turnitso pilies užpuolimas aiškiai nubrėžia Skomanto tak­tinių veiksmų pobūdį: netikėtai pulti, nesileisti į ilgesnės truk­mės apgulas ir neįsitraukti į gintuvių atakas ar kautynes prie tvirtovių sienų.  Turnitso pilis suspėjo sutelkti stipresnę įgulą, kol Skomanto raiteliai buvo užimti Lypos ir Velzatso apylinkių plėšimu. Be to, atrodo, kad Skomanto žvalgyba per vietinius prūsus — kulmietšius surinkdavo žinių apie vokietšių įgulų pa­jėgumą ir kitką. Turėdamas tokią informatsiją, Skomantas žino­jo, kokį taikinį reikėjo pasirinkti sekantšiam smūgiui:

„Paskui atžygiavo prie Klemento pilies, kuri priklausė vienam vasalui, ir ją apstoję iš visų pusių užpuolė; galop pa­kišę ugnį, iki pamatų sudegino. Joje buvo šimtas kristonių, neskaitant moterų ir vaikų, išvarytų į nelaisve."

„Castrum Clementis“ IClement — Jeroš./ dabar Plemięta, yra gyvenvietė vos 5—6 varstų atstumu nuo Turnitso. Klemento pilaitės būta medinės, ir sūduviai be smarkesnių kovų ją tuojau sudegino. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad visos pultos pilys, greitšiau tik nedidelės pilaitės, priklausė vasalams. Jų įgulose nebuvo kryžiuotšių riterių nei jų profesionalų karių. Tokią pi­laite valdė vokietis didikas, gynė jo kariauna — „šeimyna ir pavaldiniai“ — naujakrikštšiai kulmietšiai. Tokių pilių gynyba buvo prastesnė negu ordino pilių.

Nuo Klemento pilaitės Skomanto puolamasis žygis ir vėl pasuko statšiu kampu į šiaurės vakarus, užbaigdamas   Velza­tso — Turnitso — Klemento zigzagą; sūduvių — lietuvių rai­teliai atsidūrė prie  Vyslos ties Graudingo pilimi, už  15  varstų. Pilis nebuvo pulta, bet jos apygarda buvo apiplėšta. Kadangi nuo Graudingo pilies raitelių žygis turėjo eiti toliau, pagal Vys­lą jos žemupio link, ligi Marienverderio už  30  varstų, tai tikriausiai prie Graudingo buvo stovyklauta ir nakvota. Kitą dieną greitu žygiu buvo pasiektas Marienverderis ir apiplėšta jo apylinkė. Pasitraukė nuo Marienverderio, už dienos ar dviejų Sko­manto vedami raiteliai puolė Santyro link, atlikę ne mažiau kaip  25  varstų žygį tiesiai į šiaurę. Apiplėšus Santyro apygardą, žygio vora buvo pasukta į vakarus paskutiniam  30  varstų šuoliui stiprios konvento pilies — Kristburgo link, kurios apygarda irgi buvo apiplėšta.

Skomanto to žygio taktika buvo paremta greitais vingiuojantšiais šuoliais tarp postovių nuo  20 iki  30 varstų per dieną. Panašią taktiką grobio žygiuose randame vartotą beveik šimtmetšiu vėliau, kryžiuotšių „reizuose“ į Žemaitšius. Ją pailiustruoja Ordino „Vegeberichtai“ — žygio kelių aprašymai.

(Zigmantas Raulinaitis)