Dubingių istorija
Rimvydas Laužikas, Lietuvos etnokosmologijos muziejus
Rimantas Jankauskas, Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas
Daina Stankevičiūtė, Kultūros paveldo akademija
Gintautas Striška, Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas
Albinas Kuncevičius, Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas


ARCHEOLOGINIAI TYRIMAI DUBINGIŲ PILIAVIETĖJE
2003 – 2007 METAIS


Įvadas

Dubingių piliavietė yra Molėtų rajone, Dubingių miestelyje, Asvejos ežero krante. Dabar tai didelis, apie 500 m ilgio ir iki 200 m pločio, pusiasalis – kalva, seniau buvusi sala. Šioje piliavietėje tebėra išlikę buvusių XVI - XVII a. Radvilų rūmų ir evangelikų – reformatų bažnyčios griuvėsiai (Daugudis, 1996, p. 185). Čia stovėję rūmai buvo galingiausių XVI –XVII a. Lietuvoje kunigaikščių Radvilų rezidencija, piliavietės bažnyčioje palaidoti žymiausi šios giminės atstovai. Dar XX a. pradžioje piliavietė vadinta ,,Radzivilo kalnu“. Iš piliavietės buvo renkamos plytos, kai kada randami radiniai (A. Jaroševičius, 1910, p. 637, m.).
1939 m. vykdant turizmo vilos statybos darbus buvo tiesiamas kelias į piliavietę. Imant griuvenas aptikta bažnyčios kripta. Jai tirti surengta pirmoji archeologinė ekspedicija, kasinėjusi Dubingių piliavietės bažnyčios teritoriją. Dirbę Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus specialistai (vad. J. Lukoševičius) atkasė apsidės vietą, surado ir nubraižė po ja buvusio rūsio skliautus. Tarp radinių pasitaikė žiedas, marmuro gabaliukai, plokščios čerpės. Atrasti žmonių kaulai daugiausiai buvo pavieniai, o kriptoje surastas mirusysis palaidotas juoda medžiaga aptrauktame pušinių lentų karste (Lukoševičius, 1939).
Vėliau piliavietė žvalgyta 1969 m., 1979 m. ir 1987 m. (Daugudis, 1996, p. 185). 2003 m. Vilniaus Universitetas ir Lietuvos etnokosmologijos muziejus organizavo piliavietės archeologinius tyrinėjimus. Tyrimų metu buvo pradėti buvusios bažnyčios ir jos aplinkos tyrimai, šventoriuje aptikta 16 griautinių kapų, tyrinėti XVII a. bažnyčios mūriniai pamatai bei žvalgomas aikštelės kultūrinio sluoksnio intensyvumas (Kuncevičius, Laužikas, 2003). 2004 m. išžvalgyta piliavietės aikštelės teritorija, bažnyčios viduje aptikti 9 griautiniai kapai bei perlaidoti 8 žmonių palaikai, siejami su Radvilų giminės asmenimis (Kuncevičius, Laužikas, 2004). 2005 m. prie tyrimų grupės prisijungus Pilių tyrimo centro ,,Lietuvos pilys“ archeologams ir architektams pradėta tyrinėti Dubingių Radvilų rūmų vieta, tyrimams vadovavo doc. dr. A. Kuncevičius (Kuncevičius, Laužikas, Striška, 2005). Pagrindinis tyrinėjimų tikslas – rasti rūmų liekanas, konstatuoti jų būklę ir ištirti šalia esantį kultūrinį sluoksnį. Bažnyčios tyrimai pratęsti 2006 ir 2007 metais be jai minėtų institucijų dalyvaujant Kultūros paveldo akademijos archeologams (Kuncevičius, Laužikas, Striška, Stankevičiūtė, 2006). Surasti XVI a. stovėjusios bažnyčios pamatai, 54 griautiniai kapai, datuojami XV a. viduriu – XVII a. pradžia. Archeologinių tyrimų metu surasta keli šimtai radinių. Tai daugiausia su pastato architektūra arba palaidojimais susiję daiktai: keramika, vinys, XV – XVII a. monetos, marmuro fragmentai, aprangos detalės. Patys ankstyviausi radiniai yra Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto moneta (XV a. pradžia). Bene vėlyviausi radiniai – marmurinių Radvilų antkapių fragmentai (apie 1630 m.). Aptikta rudos, baltos ir juodos spalvos marmuro bei alebastro nuolaužų.
Šiame straipsnyje yra apžvelgiama Dubingių piliavietės istorija, pristatomi 2003 – 2007 metų archeologinių tyrimų Dubingių piliavietėje rezultatai, piliavietės kompleksinių tyrimų metodologija, bei buvusiųjų bažnyčių vietoje aptiktų Radvilų palaikų antropologinių tyrimų duomenys.


Istoriniai duomenys

Dubingiai – miestelis bei piliavietė yra dažnai minimi įvairių autorių darbuose. Tačiau dažniausiai tik fragmentiškai, prabėgomis. Galime išskirti kelis svarbiausius Dubingių paminėjimo mokslinėje bei populiariojoje literatūroje kontekstus. Tai veikalai skirti Radvilų giminei bei konkretiems jos atstovams. Šiame kontekste Dubingiai dažniausiai minimi kaip Radvilų titulo sudedamoji dalis arba vardinant Jonušo, Mikalojaus Juodojo, Mikalojaus Rudojo bei Liudvikos Karolinos Radvilų nuopelnus, nurodant Radvilų palaidojimo vietas. Atskira tema šiame kontekste išsiskiria Barboros Radvilaitės istorija ir jos Dubingiuose praleistas pusmetis. Antrasis, daugiau bažnyčių, paminėjimo kontekstas yra Lietuvos reformacijos istorijai skirti veikalai. Juose dažniausiai minimi tik Dubingių evangelikų reformatų bažnyčios įsteigimo bei sunykimo faktai. Trečiasis Dubingių minėjimo kontekstas yra romantinio (ir ne vien) pobūdžio kelionių vadovai po Lietuvą ar Vilniaus apylinkėse. Juose dažniausiai kartojama visiems žinoma trumpa informacija apie Radvilas, reformaciją, pilį, ilgiausią Lietuvos ežerą ir kitus, turistus galinčius sudominti dalykus. Ta prasme prie jų galima priskirti ir trumpučius straipsnelius periodinėje spaudoje.
Pirmieji išsamūs Dubingių istorijos tyrimai buvo atlikti leidžiant lokalinę monografiją “Dubingiai”. Joje randame net du apibendrinančius straipsnius, skirtus miestelio istorijai (Jučas, 1971; Batūra, 1971). Autoriai atliko didelį darbą kaupdami bei apibendrindami šaltinių duomenis, todėl straipsniai yra informatyvūs. Taip pat įdomūs kitų autorių: A. Paliušytės (Paliušytė, 2003), V. Daugudžio (Daugudis, 1996, p. 185) apibendrinantys straipsniai apie Dubingių istoriją.
Dubingių vardas pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose aptinkamas XIV a. Kryžiuočių metraštininkai nuniokotą Dubingių žemę mini 1334, 1373 ir 1375 m. (Batūra, 1971, p. 41). Kol kas nedidelės apimties archeologiniai tyrimai neleidžia neabejotinai teigti, kad XIV a. minimos Dubingių žemės centas – tai patogiomis gynybai gamtinėmis sąlygomis apsupta sala (dabar pusiasalis) Asvejos ežere ir, kad Dubingių piliavietė išaugo iš buvusios medinės pilies ir priešistorės laikais naudoto piliakalnio. Labai tikėtina, kad dalis dabartinės kalvos buvo naudota kaip piliakalnis. Jį, greičiausiai, sunaikino vėlesnės pilies pastatų statybos, o labiausiai tikėtinoje vietoje, dar prieškario laikais, buvo suręsta poilsinė, kurios pamatai išliko iki mūsų dienų. Dabar piliavietės šiaurės vakarų dalyje dar matomi galimo gynybinio pylimo likučiai. Jo zonoje atlikti nedideli žvalgomo pobūdžio archeologiniai tyrinėjimai apčiuopiamų rezultatų nepateikė. Yra tikimybė, kad “pylimas” susiformavo atliekant žemės kasimo ar lyginimo darbus piliavietės šiaurės vakarų dalyje.
Tolimesnė piliavietės raida rašytiniuose šaltiniuose atsekama jau tik nuo XV-XVI a. pr. Tuo metu Dubingiai priklausė didžiajam kunigaikščiui, kuris valdė per vietininką (Batūra, 1971, p. 43). J. Dlugošas mini, kad 1415 m. Jogaila su savo karališkuoju dvaru lankėsi Lietuvoje, pas Vytautą; pabuvojo Trakuose, Kaune, Veliuonoje, Vilkmergėje, o po to vyko į Dubingius, kur Vytautas buvo pastatęs naują pilį. Nauja pilis greičiausiai statyta 1412-1413 m. (Daugudis 1996, p. 184). Galima manyti, kad Vytautas, statydamas naują Dubingių pilį, panaudojo ankščiau įtvirtintą salą – kalvą, kurioje stovėjo kryžiuočių XIV a. minima pilaitė. 1420 m. vasario 8 d. iš Dubingių rašytas Vytauto laiškas didžiajam Ordino magistrui, kur pažymėta, kad didysis kunigaikštis Dubingiuose pastatydino bažnyčią.
1433 m. Dubingių seniūnu buvo Stanislovas Sakas. Po Sako mirties, seniūnu (1434-1435 m.) tampa jo sūnus Andrius Sakaitis. Tai vienas įtakingiausių didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kazimiero laikų didikų: 1455 m. buvo vadinamas vyriausiuoju kariuomenės vadu, dažnai dalyvavo pasiuntinybėse (Petrauskas, 2003, p. 288). Pats Kazimieras Jogailaitis Dubingiuose lankėsi 1450 m. ir 1453 m. (Kviklys, 1991, p. 514). 1477 m. Dubingių ir Maišiagalos seniūnu buvo Bartošas (Bartolomiejus) Mantautaitis (Petrauskas, 2003, p. 263). Susiklostė tradicija, kad tas pats didžiojo Lietuvos kunigaikščio vietininkas valdė Dubingius ir Maišiagalą. Vietininku dažniausiai paskiriamas labai žymus ir nusipelnęs asmuo. Iš rašytinių šaltinių žinoma, kad 1449 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis patvirtino didžiojo kunigaikščio Vytauto privilegiją Dubingių bažnyčiai ir skyrė jai papildomus turtus (Batūra, 1971, p. 45). XV - XVI a. Dubingių katalikų bažnyčią apdovanojo ir vietiniai bajorai: 1451 m, Giedraičių dvaro savininkas Povilas Kareiva įkūrė altariją netoli Molėtų parapijos Svobiškio km.), 1478 m. Bijutiškio dvaro savininkė, Nekrašo Eirudavičiaus našlė Ona su sūnumis Bagdonu ir Žygimantu įkūrė altariją Bijutiškio km. , 1542 m. Povilas Šimkovičius (kai kur minima, kad 1542 m. Barbora ir Kristupas Giedraičiai) fundavo taip vadinamą Grybiškių arba Bijutiškio altariją .
Kokiu būdu ir kada Dubingiai, kaip privati nuosavybė, atitenka Radviloms tiksliai nenustatyta. Galime spėti, kad LDK Aleksandro laikais (XV a. pab. – XVI a. pradž.) Dubingių valda perėjo iš Lietuvos Didžiųjų Kunigaikščių nuosavybės į Radvilų rankas. LDK Aleksandras garsėjo savo išlaidumu ir, siekdamas prasimanyti pinigų, perleisdavo didikams valstybines valdas. Dažniausiai teigiama, kad šias valdas perima Radvilų giminė XVI a. pr. (1508 m.?) (Daugudis, 1971, p. 184) arba XV a. pab. (Ragauskienė, 2002, p. 380). Pirmasis jas gavo Jurgis Radvila (miręs 1541 m.) – Lietuvos didžiosios kunigaikštystės lauko etmonas (nuo 1508 m.), vėliau didysis etmonas (nuo 1533 m.). Po jo mirties Dubingiai atiteko Mikalojui Radvilai Rudajam. Nežinia, kokiais šaltiniais remdamasis, S. Abramauskas mini, kad XVI a. pradž. Dubingiuose pastatoma nauja, mūrinė pilis. Tai visiškai tikėtina ir taip pat gali būti susiję su valdos perėjimu naujiems savininkams.
Nuo XVI a. vidurio aptinkame daugiau rašytinių žinių apie Dubingių pilį. Čia, nuo 1547 m. lapkričio mėn. 19 d., beveik penkis mėnesius gyveno Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto žmona Barbora Radvilaitė. Šį laikotarpį atspindi gan gausi karališkos poros korespondencija (Ragauskienė, Ragauskas, 2001, p. 168-178). Iš laiškų sužinome, kad Dubingių dvaras iš visų pusių apsuptas vandens, o susisiekti su sausuma buvęs tiltas. Barbora apsistojo mūriniame name, kuris nuo vandens pusės buvo gerai sutvirtintas. Gyvenamas pastatas, greičiausiai, buvo nenaujas, nes įgriuvo po gyvenamaisiais kambariais buvęs rūsys (Ragauskienė, Ragauskas, 2001, p. 176-177). Gali būti, kad apsigyventa dar didžiojo kunigaikščio Vytauto statytoje pilyje. Dėl fragmentiškai išlikusių šaltinių nežinome ar tuo metu Mikalojus Radvila Rudasis dažnai lankėsi Dubingiuose. R. Ragauskienės nuomone, eidamas atsakingas pareigas jis turėjo laikytis keliaujančio didiko gyvenimo būdo. Žinoma, kad 1547 11 19 – 1548 04 14 jis su seserimi Barbora čia galėjo būti apie pusmetį (Ragauskienė, 2002, p. 191, p. 407), o 1569 m. balandį Dubingiuose sutiko Velykas (Ragauskienė, 2002, p. 381, p. 413).
XVI a. Europoje buvo prieštaravimų laikotarpis. XVI a. pradžioje Vokietijoje atsiradę evangelikai liuteronai ir Šveicarijoje atsiradę evangelikai reformatai (Ulricho Cvinglio ir Žano Kalvino pasekėjai) sukėlė griežtą katalikų bažnyčios reakciją. Daugumoje šalių prasidėjo žiaurūs religiniai karai. Lietuvoje, tolerantiškoje Didžiųjų kunigaikščių valstybėje, niekas nekovojo ginklu. Tačiau prieštaros būta. Lietuvos didikų vaikai, studijuodami užsienyje, greitai perimdavo naujas idėjas. Ne išimtis ir Radvilos, tapę galingiausiais protestantizmo šalininkais ir gynėjais visoje Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje. Šios giminės dėka buvo išversta ir išspausdinta pirmoji protestantiška Biblija, patvirtintas protestantų ir katalikų teisių sulyginimo aktas. Nuo 1547 m. būdami Vokietijos imperijos kunigaikščiais Radvilos nuosekliai vadovavosi 1555 m. patvirtintu Augsburgo religinės taikos principu: “quius regio, eius religio”, kuris reiškė, kad kiekvienas kunigaikštis turi teisę savo valdose nustatyti tokį tikėjimą, kokio yra jis pats. Remdamasis šiuo principu, 1565 m. Mikalojus Radvila Rudasis atėmė Dubingių bažnyčią iš katalikų ir perdavė evangelikams reformatams (Batūra, 1971, p. 47). Greičiausiai tai buvo dar ta pati, LDK Vytauto statyta medinė Šv. Dvasios vardo bažnytėlė, kuri aiškiai negalėjo tenkinti naujos bendruomenės reikmių. Galime manyti, kad būtent Mikalojaus Radvilos Rudojo iniciatyva yra pastatoma antroji, medinė, bet jau evangelikų reformatų bažnyčia Dubingiuose. Jau vėliau, 1642 m., katalikai dėl to iškels bylą ir prisiteis, kad 1672 m. Lietuvos vyriausiasis tribunolas įpareigotų Dubingių savininkę Liudviką Karoliną Radvilaitę pastatyti Dubingių katalikams kitą medinę bažnyčią naujoje vietoje.
XVI a. pradžioje Dubingiai buvo vidutinio dydžio Radvilų valda. Mažai tepasikeitusi valdos teritorija aprašyta ir 1643 m. inventoriuje. Susidaro įspūdis, kad tai nuošali ir saugi vieta, kuriai dėmesys būdavo skiriamas tik atskirais atvejais. Pavyzdžiui po slaptų karališkų vedybų Dubingių pilis buvo parinkta apgyvendinti Barborą Radvilaitę arba religinių nesutarimų Vilniuje metu XVI a. pab. – XVII a. pradž. čia laidojami Radvilų giminės atstovai, tikrai žinant, kad jų palaikai nebus išniekinti. Pirmieji Dubingiuose palaidoti Radvilos buvo 1577 m. – Mikalojus Radvila (1575-1577 m.), Mikalojaus Rudojo vaikaitis; 1578 m. Ana Sobkovna (?-1578 m.), Kristupo Radvilos Perkūno pirmoji žmona. Nors Mikalojus Radvila Rudasis nemažai investuodavo į reprezentacinių dvarų kūrimą ar atnaujinimą, tačiau neplėtė savo Dubingių valsčiaus, aplinkinės žemės nebuvo perkamos, netgi neatstatė griūvančių Dubingių rūmų. Atsainų požiūrį rodo ir tai, kad 1574 m. Dubingiai įkeisti Vilniaus vietininkui Jonui Abramavičiui, vėliau, 1583 m. išpirkti už 1500 kapų grašių (Ragauskienė, 2002, p. 241). Aiškiai didesnis dėmesys buvo teikiamas valdai netoli Vilniaus – Jašiūnams (Ragauskienė, 2002, p. 380). Kitą vertus Dubingių kaip vietovės pavadinimas pasirinktas Radvilos kunigaikščio titului (Radvilos, Biržų ir Dubingių kunigaikščiai), vien šios giminės dėka Dubingiai atsirado to meto Europos žemėlapiuose (bene pirmą kartą Mikalojaus Radvilos Našlaitėlio išleistame, 1613 m.). Taigi Dubingių reikšmės Radvilų giminei įvertinimas dar laukia išsamesnių kompleksinių tyrimų.
Po Mikalojaus Radvilos Rudojo mirties (1588 m.) iki XVII a. pr. Dubingiuose didesni statybos darbai nevyko. Didžiausiu Dubingių klestėjimo laikotarpiu galime vadinti XVII a. pirmąją pusę, kuomet Jonušo Radvilos (1579-1620) iniciatyva čia apie 1620 m. pastatyta nauja, mūrinė, renesansinė evangelikų reformatų bažnyčia, šalia bažnyčios - mūrinė klebonija. Pagal rašytinius šaltinius žinome, kad ši bažnyčia buvo vienabokštė, tinkuota, panaši į daugumą to meto Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčių. Ypač tokias bažnyčias mėgo Radvilos. XVI – XVII a. panašaus stiliaus kulto pastatai buvo pastatyti jų dvaruose Nesvyžiuje, Koidanove, Biržuose, Vilniuje, Salamiestyje, Papilyje, Nemunėlio Radviliškyje. 1620 m. mirus Jonušui jo darbus tęsė brolis Kristupas (1585-1640). Kristupo Radvilos iniciatyva bažnyčios rūsiai pertvarkomi į Radvilų šeimos mauzoliejų. Tuo tikslu sudaroma sutartis su Vilniaus meistrais – H. Handle (mūrininku) ir J.P. Valonu (akmentašiu). Sutartyje su Valonu minimi 7 Radvilų karstai Dubingių bažnyčioje. Valonas įsipareigoja padaryti 2 karstus iš juodo marmuro, 2 iš rudo marmuro ir 3, mažesnius iš balto marmuro (Paliušytė, 2003). Kartu su akmentašio darbais yra kuriami epitafijų tekstai. Čia daugiausia pasistengė Radviloms tarnavęs Saliamonas Risinskis. Planuoti epitafijų tekstai išliko ir yra publikuoti (Risinskis, 2000). Ne visi suplanuoti darbai (greičiausiai dėl lėšų stokos) buvo padaryti, nes vėliau Dubingių bažnyčioje teminima tik viena – Mikalojaus Radvilos Rudojo marmurinė epitafija, kurios tekstas buvo nurašytas ir publikuotas dar 1655 metais Krokuvos kanauninko Simono Starovolskio iniciatyva (Starovolscius, 1655).
Jonušas Radvila buvo palaidotas nebaigtoje bažnyčioje. 1621 m. Dubingių administratoriui buvo liepta uždengti bažnyčios stogą. Apie rūmų statybas jokių duomenų nėra, tačiau gali būti, kad tuo pačiu rūmai buvo bent remontuoti. 1627 m. perkeliant į Dubingių bažnyčią Radvilos Juodojo ir Elžbietos Šidloveckos palaikus bažnyčios statybos darbai buvo greičiausiai jau užbaigti.
Išliko Dubingių XVII a. piliavietės inventoriai, sudaryti 1634, 1651, 1653 ir 1661 m. Iš jų sužinome, kad rūmai buvo iš dviejų mūrinių pastatų (vienas iš jų, greičiausiai, priestatas). Mūriniame name buvo du kambariai su septyniais stiklo langais, krosnys iš baltų koklių ir kaminai, nuvesti į virtuvės centrinį kaminą, išmūrytą virš čerpių stogo. Pastatas turėjo 3 pusrūsius. Tai buvo daboklė (turma) be langų, rūsys - sandėlys (piwnica) bei iždinė. Iždinės langai su geležiniais virbais ir geležinėmis langinėmis. 1634 m. (ar 1641 m.) minima ir mūrinė bažnyčia, kurioje yra akmeninis “Dievo stalas” su septyniais marmuriniais stulpeliais, taip pat tokio pat akmens epitafija nuo kurios yra nukritę papuošimai. Įdomu, kad epitafija buvusi portretinė, nes inventoriuje minima “glowa marmurowa”. Bažnyčioje dar buvo didelis šviestuvas, pakabintas ant grandinės, kitas šviestuvas mažesnis, nukritęs; ąžuolinė raižyta sakykla. Grindys prie “Dievo stalo” juodo ir balto marmuro, o bažnyčioje - plytų. Bažnyčioje minimi 10 langų, raižytos ąžuolinės dvivėrės durys ir skliautuota kripta, kurioje yra 8 palaidojimai. Bažnyčia dengta čerpėmis, virš varpinės vėtrungė paauksuota Aplink bažnyčią aptvertas mūru šventorius, jo tvora reikalauja taisymo.
Apie 1655 – 1665 m., karų ir suiručių metu Dubingių bažnyčia ir rūmai buvo apiplėšti, Radvilų palaikai išniekinti. Išliko 1656 m. sausio 17 d. Šeduvoje rašytas Henriko Estkos laiškas Boguslavui Radvilai: “... iš Dubingių grįžęs pasiuntinys pranešė, kad viskas ten sudeginta dvare ir dvaruose pastatai, valsčius, išskyrus tris kelių valakų dydžio kaimus, visas sudegintas, pavaldiniai dalis - iškapoti, dalis - į Maskvą išvaryti. Bažnyčioje marmurinis stalas gabalus sudaužytas, katedra ir suolai visi sukapoti, epitafija subraižyta, langai išdaužyti, varpas išvežtas, kūnai iš rūsio po visą bažnyčią išmėtyti, jie buvo paseniūnio surinkti ir vėl į rūsį sunešti...” (Ragauskienė, Karvelis, 2006 a, 2006 b). Taigi po karo Radvilos buvo vėl perlaidoti bažnyčios kriptoje, tačiau, prieš Šiaurės karą, turbūt bijant naujo išniekinimo, paslėpti. Tai liudija užuomina, kad 1734 m. Mykolas Kazimieras Radvila ieškojo ir niekur negalėjo rasti Dubingiuose palaidotų Biržų šakos Radvilų palaikų“ (Kotlubajus, 1995, p. 328).
Žinoma, kad Boguslavas Radvila, vedęs savo giminaičio Jonušo Radvilos dukterį ir paveldėjęs Dubingius, mažai jais rūpinosi. XVII a. antroje pusėje, pagrindine Radvilų pilimi tapus Biržams, prasidėjo Dubingių nuosmukio laikas. Dubingiai tuo metu jau buvo išnuomoti kreditoriams. XVII - XVIII a. Dubingius nuomojo K. Jaspersas, M. Tyzenhauzas, L. Pociejus, K. Puzyna, J. Bialozaras ir kt. Jų “rūpestį” gerai iliustruoja žemiau pateikiami pavyzdžiai (Ragauskienė, Karvelis, 2006 a). Įdomu tai, kad iš pateikiamų pavyzdžių sužinome, kad dar XVII a. II pusėje piliavietės pastatai buvo pradėti ardyti plytoms. Taigi, 1663 m. Boguslavas Radvila nurodė Z. Jaspersovai pasirūpinti Dubingių bažnyčios pastato remontu: užtaisyti skyles bažnyčios stoge, dėl kurių skliautai griūva. Kiek suprantame iš vėlesnio susirašinėjimo – tai nebuvo padaryta. 1665 m. Boguslavas Radvila iš Tilžės rašė vietos evangelikų reformatų kunigui Motiejui Krosnevičiui, ragindamas jį būti nuoseklesniu santykiuose su vietos administracija. Anot Radvilos, būtent bažnyčios kunigas leido dvarui imti (bažnyčios ar rūmų?) plytas ir net laikyti bei pilti grūdus bažnyčios rūsiuose, pastatytuose ne maisto sandėliavimui, bet kuriuose saugomi „dievobaimingų protėvių kūnai“. „Kai kunigas bažnyčią verčia svirnu“, padaroma didžiulė žala valdos savininkui, tvirtino Boguslavas Radvila. Be to, Boguslavas Radvila kaltino kunigą tuo, jog šis, padėdamas Dubingių valstiečiams parašyti skundą prieš Dubingių seniūną prisidėjo prie jų maištavimo. Krosnevičius ragintas nesikišti į ūkinius valdos reikalus. Taip pat kunigui nurodyta, kad laikinai leistų Dubingių seniūnui naudotis vienu rūmų rūsiu ir išsineštų iš jo savo daiktus, kadangi “Dubingiuose trūksta sandėlių” (Ragauskienė, Karvelis, 2006 a).
Pagal 1736 m. nuorašą žinomas 1666 m. piliavietės inventorius (Kuncevičius, Laužikas, 2004, p.8). Dokumente rūmų vietoje užfiksuotas mūrinis dviejų galų su priemene pastatas. Jame yra dvi krosnys iš baltai dažytų koklių su kunigaikščių herbais. Po pastatu yra rūsys, o šalia stovi kitas mūrinis pastatas priešais kurį dar keli pagalbiniai statiniai. Šiame inventoriuje aptinkame išsamesnius duomenis apie bažnyčią ir jos aplinką. Rašoma, kad į kapines ir bažnyčią vartai dvigubi, ant bėgūnų, apgriuvę. Bažnyčia mūrinė su bokštu, kuriame varpai. Bažnyčioje langų didelių, stiklinių, senų 9. Epitafija seno marmuro subraižyta, nuo kurios daug raižinių nukritę (raižiniai buvo balto marmuro). Grindys, toje vietoje, kur buvo marmurinis Dievo stalas (dabar jo vietoje stovi medinis), iš balto ir juodo marmuro, o viduryje bažnyčios – iš plytų. Po bažnyčia mūrinis rūsys. Bažnyčia čerpėmis dengta, dalis stogo suirę. Aplink bažnyčią mūras (šventoriaus tvora) vietomis suiręs. Prie tos bažnyčios kunigo namelis, mažas ir pirtis.
Iš 1670 m. ir 1687 m. inventorių matyti, kad rūmai jau apleisti, keli langai užmūryti, kiti be stiklų. Ąžuoliniai langų rėmai supuvę, mūrai jau pradėjo ,,plyšti“. 1686 m. minimas mūrinis dviejų aukštų su trimis rūsiais pastatas su gonkeliu ir priemene, dviejų galų (Kuncevičius, Laužikas, 2004, p. 8). Abiejuose pastato aukštuose po du kambarius. Apatiniame aukšte krosnys iš paprastų, žalių koklių, viršuje – su kunigaikščių herbais. Šalia rūmų stovi dar dviem aukštais aukštesnis bokštas bei pagalbiniai pastatai. Rūmų stogas dengtas čerpėmis. 1670 m. kalne pastatytas didelis šiaudais dengtas gyvenamasis namas. Prie pilies rūmų išaugo ūkiniai pastatai: svirnai, arklidė, daržinė, degtinės varykla ir pirtis su virtuve. 1684 m. inventoriuje minima mūrinė, su vienu bokštu bažnyčia, dengta ankščiau buvo gontu, dabar – čerpėmis. Stogas geras, langai 9, durys į “bobinčių” – 2, durys į bokštą – 2. Viduje yra marmurinė Mikalojaus Radvilos Rudojo epitafija. Aplink bažnyčią – kapinės, aptvertos. 1686 m. aprašoma bažnyčia mūrinė, tame pat kieme, aplink ją kapinės, aukštu mūru apmūrytos, jau 12 sieksnių mūro yra išgriuvę, atramos belikę. Už bažnyčios – klebonija. Pati pilis niekuo neaptverta, pažymima, kad apgriuvęs bažnyčios bokštas, konstatuojama, kad bažnyčiai reikia skubaus remonto: bokštui, šventoriaus tvorai, bobinčiaus durims, langams. Minima, kad bokšto remontui medžiagos dar šiemet buvo paruoštos, tačiau remontas nepradėtas. Tačiau, vėl gi nieko nebuvo daroma. Nors žinoma, kas 1687 m. Liudvika Karolina Radvilaitė vėl dovanojo Dubingių evangelikų reformatų bažnyčiai lėšų, tik 1710 m. bažnyčia atnaujinta. Tačiau iš esmės padėties piliavietėje tai nepakeitė. Iš 1729 m. žinoma bene paskutinioji fundacija Dubingių evangelikų reformatų bendruomenei: Katarinos Grabovskos 1000 auksinų špitolei bei bažnyčios pastatui. Iki 1730 m. Dubingių evangelikų reformatų bendruomenė praktiškai sunyko. 1710 – 13 m. Dubingių reformatų bažnyčia praranda parapijos teises ir tampa iš pradžių Šilėnų, po to Vilniaus filija. 1730 m. ši bendruomenė jau išnykusi, reformatų klebonijoje piliavietėje gyvena katalikų klebonas. 1754 m. Dubingių bažnyčia neminima Elsnerio sudarytame Lenkijos – Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčių sąraše (Batūra, 1971, p. 47).
XVIII a. pradžioje iš rūmų buvo telikusios tik sienos, koklinės krosnys griaunamos, plytos naudojamos kitoms statyboms. Apie 1731 m. išpirkęs užstatą Dubingius perėmė Mykolas Kazimieras Radvila (1702 – 1762, Nesvyžiaus ir Olykos šaka). Jis Dubingius rado apleistus, rūmus ir bažnyčią ištuštėjusius. Greičiausiai mūriniai pastatai buvo smarkiai apirę. Neprižiūrimi rūmų ir bažnyčios pastatai iro. 1735 m. bažnyčios stogas ir medinės vidaus konstrukcijos buvo sudegintos žaibo. Po gaisro dar bandyta išsaugoti nesunaikintus pastatus. Štai 1735 m. Dubingių valdytojui nurodoma drausti imti iš bažnyčios gaisravietės plytas. Pastatą liepiama apdengti šiaudais. Marmurus ir parketą iš bažnyčios išnešti ir sudėti kitoje vietoje. 1740 m. liepiama saugoti tuščius, bet sveikus bažnyčios mūrus, stogą liepta apdengti šiaudais, kas ir buvo padaryta 1762 m. (Zbior, 1925; Ragauskienė, Karvelis, 2006 a).
1740 m. surašius piliavietės inventorių mūrinių rūmų kambariai vadinami skliautuotais, tačiau tušti, visai be langų ir durų (Kuncevičius, Laužikas, 2004, p. 8). Po pastatu minimi rūsiai greičiausiai dar sveiki. Pažymima, kad nebėra stogo. Beveik sugriuvusius rūmus vaizduoja ir 1768 m. inventorius (Kuncevičius, Laužikas, 2004, p. 8). Pažymima, kad rūmai visai sugriuvę, tačiau frontonas (išorinės sienos) dar sveikas ir rezidencijos bokštas dar nesugriuvęs. Šalia rūmų minimi du tvenkiniai. Kalvinų bažnyčia mūrinė, saloje, perkūnijos sudeginta, tuščia, joje skliautai geri, langai 9 lentomis užkalti. Viduje, kur buvo katedra, stovi du marmurai šlifuoti, viršuje raižyti. Kiti du – šonuose. Grindys pasidengę griuvenomis. Aplink šią bažnyčią kapinių apmūrijimas jau sugriuvęs. Bažnyčios stogo dalis dengta čerpėmis, o kitur stogas įgriuvęs. 1760 m. išgriuvo ties altoriumi plyšusi bažnyčios siena, “bobinčiuje” įgriuvo rūsiai. 1768 - 1777 m. bažnyčia aprašoma kaip sena, prie didžiojo altoriaus pasvirusi siena ir dalinai išgriuvusi, skliautai įgriuvę, dalis stogo dengtas šiaudais, bažnyčios bokštas ir frontonas dar nesugriuvę, šventoriaus aptvaras, buvęs mūrinis, daugelyje vietų iki pamatų sugriuvęs (Ragauskienė, Karvelis, 2006 b).
XVIII a. pab. - XIX a. Dubingių valdos centras jau yra kitoje vietoje, Dubingių dvare prie Ilgio ežero, bažnyčios ir rūmų pastatai ardomi plytoms. 1808 m. Dubingių valdą nupirko M. Tiškevičius. 1851 m. matininko Z. Maleckio sudarytame inventoriuje mūrinių statinių vietose minimos tik griuvenos (Kuncevičius, Laužikas, 2004, p. 8). Bene paskutinis matęs piliavietės vaizdą buvo N. Orda, 1878 m. užfiksavęs ją iš pietvakarių pusės, nuo kito Asvejos ežero kranto. Iš šios fiksacijos sužinome, kad XIX a. II pusėje dar buvo išlikę dideli bažnyčios (bokštas, dalis sienų) ir rūmų (bokštas, sienos) pastatų fragmentai (Orda, 1885). Pasakojama, kad dar Pirmojo pasaulinio karo metais buvo išlikę bažnyčios sienos iki žmogaus ūgio aukščio (Miglinas, 1939). Prieš Antrąjį pasaulinį karą sienų nebebuvo, bet buvo išlikę bažnyčios laidojimo kriptos skliautai, kurie yra fiksuoti brėžiniuose.


Kelios pastabos metodikos klausimais

Šiuolaikinių archeologinių tyrimų organizavimas yra glaudžiai susijęs su keletą paskutinių dešimtmečių vykstančiais procesais, kurie skatina pasikeitimus humanitariniuose moksluose, įtakoja humanitariniais mokslais bei iš jų kylančia praktine veikla užsiimančių institucijų veiklą. Šie procesai tai mokslų tarpdalykiškumo plėtra, skaitmeninių technologijų plėtra bei humanitarinių mokslų didaktikos poreikio augimas. Vykdant Dubingių piliavietės tyrimus buvo dirbama šiomis, paminėtomis kryptimis, sukaupta vertingos patirties, todėl šiame straipsnyje verta nors trumpai apžvelgti svarbiausius momentus.
2004 m. atradus ir 2005 m. atlikus provizorinę antriniame Radvilų palaidojime aptiktų palaikų identifikacinę analizę iškilo tarpdalykinių kompleksinių tyrimų būtinybė, kurių tikslas kuo tiksliau identifikuoti aptiktų Radvilų giminei priklausiusių asmenų palaikus. Kompleksinius tyrimus sudarė: archeologiniai tyrimai (A. Kuncevičius, R. Laužikas, G. Striška, D. Stankevičiūtė), antropologiniai tyrimai (R. Jankauskas), istoriniai tyrimai (R. Ragauskienė, D. Karvelis, R. Laužikas), menotyriniai tyrimai (T. Račiūnaitė, R. Vitkauskienė), DNR tyrimai J.Jankauskienė, A. Krzyzanska), cheminė analizė (D. Adamonienė, T. Staražinskienė), kaukolių ir portretų sugretinimai (R. Jankauskas, S.Abrutis). Kadangi toliau straipsnyje archeologinių ir antropologinių tyrimų rezultatai apžvelgiami plačiau, čia pristatysime tik svarbiausius kitų tyrimu rezultatus:
• Istoriniai tyrimai buvo atliekami Lietuvos ir Lenkijos archyvuose. Svarbiausi jų tikslai buvo surinkti kuo daugiau rašytinių šaltinių duomenų apie Dubingių piliavietę ir joje stovėjusius pastatus; kaupti palaikų identifikavimui būtinus duomenis apie Dubingiuose palaidotų Radvilų ligas, traumas; ieškoti naujų ikonografinių šaltinių. Svarbiausi tyrimų rezultatai pateikti rankraščiuose, kurie yra saugomi Lietuvos etnokosmologijos muziejuje (Ragauskienė, Karvelis, 2006 a, 2006 b). Svarbiausi istorinių tyrimų rezultatai yra: išsamūs duomenys apie Radvilų (ypač Mikalojaus Rudojo ir Mikalojaus Juodojo) sveikatą, dokumentai apie Dubingių piliavietę XVI a., dokumentai apie kapavietės ir piliavietės nusiaubimą XVII a. vid., dokumentai apie Radvilų palaikų slėpimą prieš Šiaurės karą ir nesuradimą po jo.
• Menotyriniai tyrimai buvo atliekami dviem kryptimis: nežinomų Radvilų portretų paieška bei esamų portretų menotyrinis vertinimas, siekiant išskirti kurie portretai ir jų elementai yra autentiškiausi. Menotyrinių tyrimų rezultatai apibendrinti rankraštiniame T. Račiūnaitės straipsnyje. Svarbiausi jų yra: Radvilų giminės atstovų ikonografija yra netolygi tiek kiekybės tiek autentiškumo požiūriu, didžioji dalis žinomų Dubingių Radvilų atvaizdų laikytini antriniais ikonografiniais šaltiniais, tai daugiausia tapytų paveikslų grafinės kopijos, išimtį čia sudaro J. Deschlerio medalis, J. Heydeno vario raižinys bei nežinomo meistro sukurtas Jonušo Radvilos tapytas portretas (Račiūnaitė, 2006), pagal sukauptą medžiagą yra galimybė identifikuoti kai kuriuos nežinomus portretus (pvz. E. Šidloveckos portretas, saugomas Švedijos Nacionalinėje galerijoje Stokholme).
• DNR tyrimai buvo atliekami dviejose institucijose – Vilniuje, Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Serologijos ir DNR laboratorijoje bei Vroclavo Medicinos akademijos Teismo medicinos katedros Molekulinių technologijų skyriuje. Tyrimų tikslas buvo išskirti mitochondrinę ir branduolio DNR, kuri būtų tinkama asmenų identifikavimui. Vilniuje buvo tirti septyni šlaunikaulių kompaktinės medžiagos fragmentai. Iš kiekvieno fragmento tyrimui buvo paimta po keturis mėginius maždaug po 0,5g. DNR išskyrimas buvo atliekamas organinės ekstrakcijos metodu, papildomai juos prieš tai dekalcinavus ir išvalius mėginius nuo galimų inhibitorių. Branduolinės DNR tyrimui buvo naudojami trys Applied Biosystems firmos rinkiniai: AmpFlSTR SGM Plus PCR Amplification, AmpFlSTR Identifiler PCR Amplification, AmpFlSTR Yfiler PCR Amplification. Tyrime, siekiant gauti teigiamus rezultatus, buvo keičiamos amplifikacijos sąlygos: didinama amplifikuojamos DNR kiekis, iki 32 reakcijos ciklų skaičius, Tag polimerazės koncentracija, ilginamas analizuojamo mėginio paėmimo laikas. Deja, branduolinės DNR profilio nepavyko nustatyti nė viename tirtame mėginyje. DNR koncentracija mėginiuose buvo nustatoma naudojant Quantifiler Human DNA Quantification ir Quantifiler Y Human Male DNA Quantification Applied Biosystems firmos rinkinius 7500 Real time instrumentu. Gauti rezultatai parodė, kad mėginiuose yra per maža DNR koncentracija, kad gauti branduolinės DNR profilius. DNR koncentracijos nustatymas leido tik preliminariai nustatyti galimą asmenų, kurių kaulų fragmentai pateikti tyrimui, lytį. Būtina pabrėžti, kad užterštumo “šviežia” DNR, galėjusio įvykti kasinėjimų ir tyrimų metu, nenustatyta. Vroclave, taikant originalią minimaliai invazinę techniką, tirti mėginiai iš kaukolių dantų pulpos, kadangi dantų ertmėse yra didžiausia tikimybė išlikti natyvinei DNR. Taikant Quantifiler (Applera) technologiją, išskirti dviejų asmenų mitochondrinės DNR HV1 ir HV2 fragmentai, kurie palyginti su dabar Lenkijoje gyvenančių Radvilų palikuonių moteriškąja linija; deja, sutapimo nerasta. Tyrimai tęsiami siekiant identifikuoti Y chromosomos DNR.
• Kadangi istoriniuose šaltiniuose buvo nuorodų, kad Mikalojus Radvila Juodasis gydėsi gyvsidabrio preparatais, Lietuvos Respublikos SAM Higienos instituto Cheminių veiksnių tyrimo laboratorijoje atlikti gyvsidabrio (Hg), arseno (As), švino (Pb) tyrimai. Kaulų mėginiai (visų šlaunikaulių kompaktinės medžiagos fragmentai) mineralizuoti hermetiniame laboratoriniame mineralizatoriuje CEM MDS 2000 su temperatūros ir slėgio kontrole. Tyrimų kokybei užtikrinti ruošti du vieno bandinio mėginiai. Gyvsidabrio tyrimai atlikti “šaltų garų” metodu Perkin Elmer firmos atominiu absorbciniu spektrometru SIMAA 6000 su gyvsidabrio EDL lempa (bangos ilgis- 253,7 nm), termostatuojama kvarcine kiuvete, sujungta su FIAS- 400 sistema ir automatiniu mėginių įvedikliu. Arseno ir švino tyrimai atlikti elektroterminiu atominės absorbcinės spektrometrijos metodu Perkin Elmer firmos atominiu absorbciniu spektrometru SIMAA 6000 su arseno EDL lempa (bangos ilgis- 193,7 nm) ir švino katodine HCL lempa (bangos ilgis- 283,3 nm), grafitine krosnimi, numatyta nespecifinio eliminavimo galimybe, naudojant Zeemano foninės korekcijos korecijos sistemą ir automatiniu mėginių įvedikliu. Deja, nė viename mėginyje gyvsidabrio koncentracija ryškiai neišsiskyrė.
• Po preliminaraus antropologinio tyrimo atlikta detali kaukolių ir likusių kaulų antropologinė analizė, kurios tikslas buvo nustatyti kiek įmanoma tikslesnius grupinius (lytis, amžius, ūgis) bei individualius identifikacinius požymius. Toliau buvo ieškoma sąsajų su istorine ir ikonografine medžiaga bei, jau galutiniame identifikacijos etape, atliekami kaukolių ir turimų portretų sugretinimai. Išanalizavus menotyrinių portretų duomenis, atlikti visų Dubingių bažnyčios kapavietėje rastų kaukolių sugretinimai su visais artimesniais autentiškiems portretais. Buvo vertinami tokių kaukolių ir portreto detalių – tarpakio, kaktos formos, skliauto formos, nosies nugarėlės, nosies dydžio, dešiniojo ir kairiojo skruostų, dešiniosios ir kairiosios akiduobių, burnos padėties ir formos, burnos aukščio, išorinės klausomosios landos, antakių – sutapimai ar nesutapimai.

2003 – 2004 metais, atliekant pirminius archeologinius tyrimus Dubingių piliavietėje buvo susidurta su keletu problemų. Bene svarbiausios jų buvo: neaiškus Dubingių piliavietės statusas (tiek pagal rašytinius šaltinius, tiek archeologinių tyrimų metu nerasta nei piliakalniams nei mūrinėms pilims būdingų įtvirtinimų) bei neaiški pastatų, augmenijos, tvenkinių ir kitų galimų įrenginių išsidėstymo piliavietėje schema (iš esmės žinomi tik du stambūs objektai – bažnyčios ir rūmų vietos, visa kita infrastruktūra neaiški, 2004 m. atliktas viso piliavietės ploto šurfavimas taip pat nedavė laukiamų rezultatų). Todėl buvo nuspręsta piliavietėje panaudoti skaitmeninėmis technologijomis paremtus neintervencinius metodus:
• Aerofotografija ir vaizdo filtravimas. Visa piliavietės teritorija buvo fotografuota iš sraigtasparnio 2 kartus, 2006 m. ankstyvą pavasarį bei 2007 m. rudenį. Tai pat naudota iš GIS centro įsigyta piliavietės ir apylinkių ortofotonuotrauka ORT10LT 78/40. Šalia kitų aerofotografijų analizės metodų buvo taikomas vaizdo filtravimas, taikant Adobe Photoshop programos filtrą Bas relief, pagal Jungtinės Karalystės specialistų aprašytą metodiką (Lock, 2003, p. 14-78). Tokiu būdu buvo lokalizuota Dubingių evangelikų reformatų klebonijos vieta, nustatytas jos pamatų kontūras. Vaizdo filtravimo duomenys buvo patvirtinti šurfais.
• Termovizijos metodas remiasi skaitmenine infraraudonąja fotografija. Teoriškai po žeme esantys pamatai ar vandens sankaupos yra vėsesnės už aplinką ir todėl turi patytis infraraudonosiose fotografijose. Dubingių piliavietės termovizinė fotografija buvo atlikta iš sraigtasparnio 2006 m. pavasarį. Darbus atliko Laisvūnas Varevičius iš UAB “Termoviza”. Deja šie tyrimai nedavė laukiamų rezultatų. IR fotografijose neišryškėjo jokia bent kiek aiškesni pastatų ar vandens telkinių kontūrai. Manome, kad svarbiausia nesėkmės priežastis – per daug didelis fotografavimo aukštis, dėl kurio nepavyko išskirti smulkių, mus dominusių, detalių.
• Tyrimai archeologijos objektuose georadaru Lietuvoje vykdomi bene nuo 1995 metų. Tačiau georadaro taikymo archeologijoje metodika dar nėra iki galo aiški. Dubingiuose tyrimai georadaru buvo atliekami 2007 m. pavasarį. Tyrimų metu tirtas 2007 m. vasaros kasinėjimams numatomas bei nustatinėta šiaurinė bažnyčios šventoriaus riba. Tyrimus georadaru atliko ir rankraštinę ataskaitą parengė Dainius Michelevičius iš Vilniaus universiteto, Gamtos mokslų fakulteto. Dubingių bažnyčios vieta yra nepalanki tyrimams georadaru nes čia vyrauja molio gruntas ir yra daug, nereikalingus atspindžius darančių griuvenų. Tačiau tyrimų metu pavyko tiksliai nustatyti šiaurinę šventoriaus ribą (buvusios šventoriaus tvoros pamatus) bei identifikuoti svarbiausius numatomų archeologinių kasinėjimų vietoje esančius pamatų fragmentus (Michelevičius, 2007). Pastebėtina, kad nustatinėjant šventoriaus ribą netikslinga buvo naudoti ištisinį ploto tyrimą georadaru. Tą patį rezultatą būtume gavę fiksacijas atlikdami juostomis 1 – 2 metų intervalais.
• 2007 m. archeologinių tyrimų metu atidengtų bažnyčios pamatų fiksavimui bene pirmą kartą Lietuvos archeologijoje buvo panaudotas trimatis skenavimas . Trimačio skenavimo darbus atliko Renatas Mažeika iš UAB “Terra Modus”. Fiksavimo rezultatas – bene 9 milj. taškų, sukuriančių trimatį pamatų vaizdą 0,5 – 1 cm. tikslumu. Galima teigti, kad trimatis skenavimas yra absoliučiai geriausias perkasos fiksavimo metodas tiek pagal tikslumą, tiek pagal finansines sąnaudas, tiek pagal teikiamas tolesnes galimybes (net po daugelio metų po perkasos užvertimo yra galimybė peržiūrėti daugumą lauko medžiagos niuansų į kuriuos kasinėjimų ir tradicinio fiksavimo metu galėjo būti neatkreiptas dėmesys).
Didaktiniai tyrimų aspektai buvo įgyvendinami dviem būdais: per Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentų praktikas bei vykdant Lietuvos etnokosmologijos muziejaus edukacinį projektą “Kultūros paveldo mokymai jaunimui”. Kadangi didaktika nėra šio straipsnio objektas, plačiau šių aspektų nenagrinėsime.


Bažnyčių vietos archeologiniai tyrimai

Kaip jau užsiminta istorinėje dalyje, Dubingių piliavietėje yra stovėję trys bažnyčios: Vytauto funduota katalikų ir Mikalojaus Radvilos Rudojo bei Jonušo Radvilos funduotos reformatų. Pirmosios dvi bažnyčios buvusios medinės, o paskutinioji – mūrinė, renesanso stiliaus.
Su XV a. galime sieti nedaug buvusių bažnyčių vietoje aptiktų radinių. Tai koklio fragmentas, greičiausiai suardytuose kapuose buvusios II tipo Vytauto moneta, Kazimiero moneta, Aleksandro denarai, ankstyvieji (XV a. – XVI a. pradž.) palaidojimai su ietigaliu, kirviu, piniginės apkalu. Visiškai neaptikta jokių Vytauto statytos bažnyčios pamatų fragmentų. Galime tik spėti ją neturėjus skiediniu rištų pamatų. Pavieniai pamatų akmenys galėjo būti išardyti vėlesnių statybų metu ar sumūryti į XVI a. II-osios bažnyčios pamatus.
Su II-aja, XVI a. bažnyčia sietinų radinių yra daugiau. 2004 - 2007 m. archeologinių tyrimų metu buvo rasti keli pakankamai ilgi XVI a. bažnyčios pamatų fragmentai, leidžiantys nustatyti šios bažnyčios planą ir matmenis. XVII a. pradž., statybų metu šie pamatai buvo nuardyti. Dalis jų nuardyta visiškai ir toje vietoje išmūryti renesansinės bažnyčios skliautų pilioriai, kitose vietose XVI a. pamatai panaudoti būsimosios renesansinės bažnyčios navos pietinės sienos pamatų vidinės dalies kiauto konstrukcijai – jų viršus sulygintas su mūrinės bažnyčios pamatų viršumi ir užpiltas vientisu kalkių skiedinio sluoksniu. XVI a. bažnyčios pamatų mūro gylis nuo viršaus. 0,55 metro. Mūro plotis. 0,82 – 1,4 metro. Statybinės medžiagos: akmenys (rieduliai), 0,4 – 0,5 metro skersmens; 26-33 X 14-20 X 6-9 cm. dydžio plytos. Mūrijimui naudotas kalkių skiedinys šviesiai rusvos spalvos, sunkus, kietas, vidutinio poringumo. Užpildas įvairiagrūdis. Skiedinys prastai išmaišytas, gausu įvairaus dydžio karbonatinių intarpų. Yra dėta raudonų plytų gabalėlių ir maltų plytų. Vietomis sutinkami šiaudų intarpai ir grūsta medžio anglis. Rišamosios medžiagos ir užpildo santykis – 1 : 2,97. Pamatų mūrijimo technika dvejopa. Vienaip mūryta tose vietose, kur pamatai galėję būti matomi (šalia laidojimo kriptos Nr.2, kvadratuose 15-20/H) ir visiškai kitaip ten, kur jie buvo užpilti žemėmis (kvadratuose 23-24/G-I). Pirmuoju atveju pamatas yra mūrytas daugiausia plytomis, tiesiog ant žemės. Kai kuriose plytų eilėse galima atsekti bandymus kaitalioti kas antrą ilgainius ir trumpainius, kai kurios plytos mūrijamos šonu, greičiausiai siekiant suteikti vidinės pamatų pusės viršutinei daliai dekoratyvumo. Antruoju atveju pamatas yra greičiausiai lietas į prastai parengtą klojinį tiesiog ant žemės. Apatinėje dalyje daugiau vyrauja akmenys, viršutinę dalį buvo stengiamasi išlyginti plytomis. Plytų eilės netaisyklingos, nelygios, trumpainiais į išorę. Kai kur vidinėje pamatų pusėje rasta tinkuoto mūro fragmentų. 2004 m. buvo atlikti šių pamatų skiedinio cheminiai tyrimai. Paskui šie duomenys klasterinės analizės metodu buvo provizoriškai lyginami su kitų pastatų skiedinių cheminių tyrimų duomenimis. Tyrimo metu nustatyta, kad šių pamatų skiedinys yra artimiausias Tauragnų pirmosios (XV a.) medinės bažnyčios pamatų skiediniui.
Su šia bažnyčia sietina archeologinių tyrimų metu aptikta architektūrinė medžiaga:
• Kripta Nr. 2. Greičiausiai XVII a. pradžioje, statybų metu buvo nuardytas šios kriptos skliautas, o kriptos vidus užpiltas permaišytomis žemėmis su pavieniais žmonių kaulais ir kai kuriomis įkapėmis. Ši kripta buvo pastatyta iš kalkių skiediniu surištų 23-29 X 12-17 X 7-8; 22-27 X 14 X 7-10 cm. dydžio plytų. Kriptos sienos storis – pusė plytos. Mūryta tiesiog ant žemės. Plytų mūrijimas eilėse netaisyklingas, vyrauja trumpainiai. Plytų eilės nelygios. Kai kur tarsi stengiamasi kaitalioti kas antrą trumpainius ir ilgainius. Kripta išmūryta XVI a., kartu su pamatais. Priekinėje (rytinėje) kriptos sienelėje buvo palikta anga laidojimui, kuri buvo užmūryta vėliau. Galime spėti, kad joje 1577 – 1588 m. buvo palaidoti Mikalojus Radvila Rudasis ir jo šeimos nariai ir tik vėliau, pastačius mūrinę bažnyčią, XVII a. trečiajame dešimtmetyje, jų palaikai perkelti į naująją kriptą apsidėje.
• Bažnyčios grindų fragmentas. kiek mažesnių, nei pamatų mūrijimui naudotų, 27-29 X 12,8-13,5 X 7-7,8 cm. dydžio plytų, lygiagrečiomis bažnyčios sienoms eilėmis, tiesiai ant žemės.
• Bažnyčios grindų fragmentas Grindys klotos iš 19 X 21 X 4 cm. dydžio plytelių, lygiagrečiomis bažnyčios sienoms eilėmis, tiesiai ant žemės.
• Taip pat aptikta šios bažnyčios viduje ir išorėje buvusių palaidojimų su būdingomis XVI a. įkapėmis bei radiniais, kurie detalizuojami šio straipsnio skyriuje apie laidoseną.
Trečioji bažnyčia piliavietėje buvo renesansinis, baltai tinkuotas pastatas su siauresne apside ir aukštu kvadratiniu bokštu priekyje. Pastato sienų ir pamatų fragmentai buvo matomi žemės paviršiuje dar iki archeologinių tyrimų pradžios. 2003 – 2007 metais buvo atidengtas visas trečiosios bažnyčios pamatų perimetras, tiriami sienų, apsidės ir bokšto pamatai. Daugumoje vietų pamatai nuardyti iki grindų ar dar žemesnio skiedinio lygio, matomas tik pamatų vidaus skiedinio dalies fragmentas. Kai kuriose perkasos vietose likę 1 – 2 plytų eilės. Visa kita konstrukcija buvo nuardyta seniau ir, greičiausiai, panaudota kitoms statyboms. Kai kuriose perkasos vietose buvo atidengtas mūro išplatėjimas apie 0,15 metro pastato vidaus kryptimi. Galime spėti, kad tai sienos ir pamatų jungimosi vieta, kur viršutinę, siauresnę mūro dalį galime traktuoti, kaip sieną, o apatinę, platesnę, kaip pamatus. Pamatų mūro gylis nuo viršaus siekia 2,6 – 3,2 m. (priklauso nuo nuardymo gylio). bokšto ir navos sienos pamatų fragmento bendras plotis su pilioriumi 2,98 – 3,04 metro; viršutinės dalies plotis be pilioriaus 2,1 – 2,54 metro, apsidės pamatų plotis – 1,8 – 2,0 metro, sienos apatinės dalies fragmento plotis 1,3 – 1,5 metro. Pamatai į apačią tolygiai platėjantys. Pamatų plotis apačioje – iki 3,35 metro. Statybinės medžiagos: akmenys (rieduliai), 0,2 – 0,5 metro skersmens; 27,1 – 30,9 X 12,5-17,5 X 6,4-9,6 cm. dydžio plytos (apibendrintas plytų matmenų vidurkis yra 28,58 X 14,12 X 7,85 cm.), kalkių skiedinys. Pasitaiko ir mažesnio formato plytų, kurių ilgis siekia tik 25 – 25,5 cm, plotis 12 cm., o storis 5,5 cm. Galime spėti, kad tokios plytos naudotos skliautų mūrijimui. Pagal provizorinius tyrimus pamatuose naudotos plytos savo matmenimis panašios į Trakų salos pilies, Kauno pilies, Kauno Šv. Jurgio bažnyčios ir kitų XV a. pastatų plytas, o pamatų skiediniai savo chemine sudėtimi yra panašus į : tinkavimo skiedinys – Raudonės pilies siena, Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčios skliautai; pamatų mūrijimo skiedinys – Medininkų pilies kiautas, Lydos pilis, Kauno pilis, Krėvos pilis; sienų mūrijimo skiedinys – Kražių kolegijos skliautas, Kretingos vienuolyno skliautas, Vilniaus bastėja, Biržų pilies vartai, Medininkų pilies siena. Suprantama, kad tinkavimo ir sienų mūrijimo skiediniai yra panašūs į kitų to laikotarpio renesansinių pastatų. Įdomus pamatų skiedinio panašumas su aptvarinių pilių skiediniais greičiausiai yra nulemtas technologinio faktoriaus – kiautinės konstrukcijos. Renesansinės bažnyčios statybos metu pamatui buvo iškastas griovys stačiomis sienelėmis, ir mūryta visu griovio pločiu. Pamatai buvo kiautinės konstrukcijos. Vidinė pamatų dalis eilėmis mūryta iš akmenų ir plytų. Akmenų eiles nežymios, išsiskiria tik mūro ,,viršuje“ esančios kelios eilės. Pamatų apačioje buvo dedami akmenys, ant kurių liejamas skiedinys ir mūrijamos tolesnės akmenų bei plytų eilės. Netašytų riedulių eilės perklotos 1 – 4 plytų eilėmis, kurios dedamos tiek trumpainiais, tiek ilgainiais į išorę. Į vertikalius tarpus tarp akmenų taip pat įmūryta plytų trumpainiais į išorę, pusplyčių, čerpių. Plytų rišimo būdas eilėse netvarkingas, nors kai kuriose pamatų vietose galima įžvelgti renesanso pavyzdžiu kaitaliojamas ilgainių bei trumpainių plytų eiles. Pamatų viršus užbaigiamas plytų eilėmis, kurios tolygiai perėjo į taip pat plytų – akmenų sienų mūrą. Išlikusi apsidės sienos mūro apatinė dalis šiek tiek skiriasi nuo pamatų mūro. Sienos apačia yra ištisinio mūro (ne kiautinės konstrukcijos). Akmenų eilės čia yra perklojamos didesniu skaičiumi (3 – 5) plytų eilių. Plytų mūras tvarkingesnis. Vidinėje sienos dalyje vieną trumpainių plytų eilę keičia viena ilgainių eilė, po to eina dvi eilės, kuriose kaitaliojama kas antrą ilgainiai ir trumpainiai, o virš jų – vėl trumpainių plytų eilė. Išorinėje sienos dalyje aptiktas vien trumpainių plytų mūras. Ant mūro tinko fragmentų neaptikta, tačiau rasta keletas plytų su tinko pėdsakais bei daug pavienių tinko gabalų. Galime spėti, kad buvo tinkuotos ir bažnyčios išorės ir vidinės sienos (būdinga renesanso architektūrai). Tinkas 6 – 11 m.m. storio, vienasluoksnis, baltas, su lengvu pilkšvu atspalviu, kietas, mažai poringas, nesunkus, užpildas smulkus ir labai smulkus su pavieniais stambesniais užpildo grūdeliais, gerai išmaišytas, yra smulkių baltų, minkštų karbonatinių intarpų. Specialių priedų neužfiksuota. Tinko paviršius dažytas kalkėmis: užtrynimas (sankaba su pagrindu) gera, dažas pilkas, baltas ir baltas su lengvu kreminiu atspalviu.
Architektūrinius tyrimus atlikusio architekto R. Zilinsko nuomone, galima kalbėti apie du renesansinės bažnyčios statybos laikotarpius (Jonušo Radvilos – iki 1621 m. ir Kristupo Radvilos – 1620 – 1630 m.). Pradžioje mūrinė bažnyčia sumanyta be bokšto arba bokštą nuspręsta pristatyti vėliau, nes nebūtų prasmės tarp bokšto ir bažnyčios mūryti ištįsą juostinį pamatą bokšto pamatas prie priglaustas bažnyčios pamato, ir tik aukščiau jis perrištas, vadinasi, arba buvo tam specialiai pratašytas bažnyčios mūras, arba statybos metu koreguotas sumanymas ir imta statyti bokštą, kurio mūras toks pat, kaip ir bažnyčios. Lieka neaiški šukų pavidalo intarpo vakarinėje bokšto pusėje paskirtis. Tai gali būti choro arba šeimyninės ložės pamatai, sumūryti tokiu pat būdu, kaip ir po apside buvusi kripta. Jeigu į bažnyčią buvo įeinama iš vakarų pusės, po bokštu, nebelieka vietos durims centre, o tik dviem arba keturiom angom simetriškai bokštui, kas būtų neįprasta. Ir tarpsniai paradinių durų angom yra siauroki – nors atramos, pasiekusios antžeminį lygį iš abiejų pusių plonėja po ½ plytos, bet neviršija 1 m. (dvi vidurinės po 98 ir 100cm kraštinės – po 66 ir 63cm). To maža paradinėms bažnyčios durims. Prielaida, kad prieš statant bokšte intarpą, jo vakarinės sienos centre galėjo būti durys atkrenta, nes mūras čia išlikęs iki 171.73 altitudės, keliom plytų eilėm aukščiau antrųjų bažnyčios grindų lygio. Todėl tenka spėti, kad durys buvo iš šiaurės pusės, juo labiau šiaurės pusėje stovėjo pilis, kurios šeimininkai buvo bažnyčios statytojai ir pagrindiniai naudotojai, kitiems gi jos naudotojams įeiti į bažnyčią iš vakarų pusės taip pat nebūtų patogu. Tiesa, reljefo paviršius iš šiaurės pusės yra aukščiau bažnyčios grindinių lygio, bet istoriniai horizontai iš šios pusės nėra pakankamai išaiškinti (Zilinskas, 2008).
Su XVII a. pradž. statyta renesansine Dubingių evangelikų reformatų bažnyčia galime sieti toliau aptariamą archeologinių tyrimų metu aptiktą architektūrinę medžiagą.
• Kripta Nr. 1 po bažnyčios presbiterija. Kripta buvo skirta Radvilų giminės panteonui įrengti. Galime spėti, kad ji nebuvo numatyta Jonušo Radvilos XVII a. pradž. statytoje renesansinėje Dubingių bažnyčioje. Kripta įrengta kiek vėliau, apie 1623 – 1630 metus, Kristupo Radvilos iniciatyva. Kripta užėmė visą po bažnyčios presbiterija esančią erdvę, jos maksimalus plotis buvo 7 metrai, ilgis – apie 8 metrus. Kriptos viduryje buvo kolona į kurią rėmėsi skliautai, į kriptą iš bažnyčios navos vedė laiptai, kurių likučiai buvo aptikti archeologinių tyrimų metu 2004 ir 2007 metais. Kripta archeologiškai tyrinėta taip pat ir 1939 m. Tada buvo padaryti tikslūs jos apmatavimai ir brėžiniai. Antrojo pasaulinio karo metais kriptos skliautas įgriuvo, vėliau apaugo medžiais, krūmokšniais ir žole. 2005 m. kriptos vidus buvo išvalytas nuo augalijos. 2006 metais buvo tiriamas nedidelis plotas Kriptos Nr. 1 viduje, 2007 m. kriptos vidus išvalytas, aptikti kriptos grindų ir skliautų atramų fragmentai.
• Laiptų, vedusių į kriptą, buvusią po renesansinės evangelikų reformatų bažnyčios apside, fragmentas. Laiptai buvo mūryti iš maždaug ?? X 14 X 7 cm. dydžio plytų. Laiptų paviršinio sluoksnio plytos yra labai suirę ir daugiau primena stambios faktūros griuvenas.
• Bažnyčios keramikinių plytelių grindų fragmentas. Grindys klotos iš 26-27 X 27-28 X 4 cm. dydžio plytelių, lygiagrečiomis bažnyčios sienoms eilėmis, ant išlyginamojo kalkių skiedinio sluoksnio.
• Marmurinių grindų plytelių fragmentai
• Plytos. Plytų matmenys: 25,2-30,9 X 12,5-17,5 X 4,5-9,6 cm. (apibendrintas plytų matmenų vidurkis yra 28,58 X 14,12 X 7,84 cm.).
• Skliauto puošybos elementai ir tinkavimo skiedinys.
• Plokščiosios čerpės su profiliuotais galais “bebro uodegomis” ir trikampio skerspjūvio gūbriais. Apibendrinti būdingi čerpių matmenys: plotis 16 – 16,5 cm., storis – 2-3 cm.
• Stogo kraigo puošybos elementas “paukščio galva”.
• Marmurinės Mikalojaus Radvilos Rudojo antkapinės lentos ir marmurinio Dievo stalo fragmentai. Archeologinių tyrimų metu randami profiliuoti juodos spalvos marmuro fragmentai sietini su paskutiniojoje renesansinėje XVII a. pradž. statytoje bažnyčioje buvusiu Dievo stalu, bei toje pat bažnyčioje buvusia Mikalojaus Radvilos Rudojo antkapine lenta. Dievo stalas buvo pastatytas XVII a. pradžioje, Jonušo Radvilos statomoje Dubingių evangelikų reformatų bažnyčioje. Pagal protestantiškąją tradiciją jis turėjęs stovėti bažnyčios viduryje, maždaug toje vietoje, kur jungiasi nava ir presbiterija. Iš rašytinių šaltinių žinoma, kad Dievo stalas buvęs marmurinis. Pagal rašytinius šaltinius, jis buvo sudaužytas XVII a. viduryje Rusijos kariuomenės okupacijos metu . Su Dievo stalu galėtume sieti archeologinių tyrimų metu randamus kolonėlių, masyvius profiliuotų briaunų fragmentus . Smulkesni profiliuoti fragmentai bei marmuro fragmentai su raidėmis sietini su Mikalojaus Radvilos Rudojo antkapine lenta . Žinoma, kad marmurinius Radvilų sarkofagus Dubingių bažnyčiai užsakęs Kristupas Radvila. Dėl nežinomų priežasčių sarkofagai nebuvo padaryti. Pagaminta ir 1624 metais pastatyta tik viena antkapinė lenta, kuri buvo įmontuota bažnyčios sienoje . Lenta taip pat nukentėjo XVII a. viduryje Rusijos kariuomenės okupacijos metu, tačiau visiškai sudaužyta nebuvo. Greičiausiai ji buvo sudaužyta Šiaurės karo metu, XVIII a. pradžioje arba po 1734 m. gaisro, kai Dubingių evangelikų reformatų bažnyčia buvo apleista..
• Kripta Nr.3. Navos pietrytiniame kampe, pamatų išorėje aptikta maždaug 1 X 1 metro dydžio nesuardyta kripta, dengta cilindriniu skliautu. Kriptos kvadratinėje dalyje plytos rištos molio skiediniu, skliaute – kalkių skiediniu. Kripta išmūryta vėliau nei pamatai. Archeologinių tyrimų metu kripta buvo atidaryta. Ji buvo užpildyta pilkomis permaišytomis žemėmis. Jokių palaikų liekanų ar radinių joje neaptikta.
• Kripta Nr. 4. Bokšto rytinėje pusėje, bokšto viduje aptikta maždaug 1,5 X 1 metro dydžio suardytos kriptos fragmentas. Išlikusi kriptos sienelė, skliautas nuardytas. Ši kripta buvo pastatyta iš kalkių skiediniu surištų plytų. Kripta išmūryta vėliau nei renesansinės bažnyčios pamatai.
• Kripta Nr. 5. Bokšto centrinėje dalyje, bokšto viduje aptikta maždaug 1,5 X 1 metro dydžio suardytos kriptos fragmentas. Išlikusi kriptos sienelė, skliautas nuardytas. Ši kripta buvo pastatyta iš kalkių skiediniu surištų plytų. Kripta išmūryta vėliau nei renesansinės bažnyčios pamatai.
• Langų stiklo fragmentai ir vitražo rėmelių fragmentai.


Laidosena

Archeologinių tyrimų Dubingių buvusiųjų bažnyčių aplinkoje metu 2003 - 2007 metais viso aptikti 133 XV - XVII a. daugiau ar mažiau išlikę palaidojimai. Juos visus sąlyginai galime skirstyti tris stambias grupes:
a) palaidojimai šventoriuje, šiaurinėje pamatų pusėje,
b) palaidojimai bažnyčios viduje,
c) palaidojimai šventoriuje pietinėje pamatų pusėje.
2003 metais šiaurinėje pamatų pusėje, bažnyčios šventoriuje, atidengta 16 geriau išlikusi griautinių kapų ir aptikta ne mažiau kaip 15 žmonių palaikų iš suardytų kapų. Palaidojimai datuojami XVI a. II puse - XVIII a. I puse. Visi kapai krikščioniški (greičiausiai evangelikų reformatų). Mirusieji guldyti aukštielninki, rankos sudėtos prie šonų, ant klubų ar juosmens. Orientuoti lygiagrečiai bažnyčios pastatui (rytų - vakarų ašis). Žinant XVII – XVIII a. Dubingių miestelio (32 gyventojai – 1634 m., 36 gyventojai – 1666 m., 11 kiemų – 1767 m., 7 kiemai – 1808 m., 6 gyventojai – 1816 m.) ir valsčiaus (175 gyventojai XVII a. viduryje, 154 gyventojai XVIII a. pradžioje ir tik 1795 m. – 1083 gyventojai) gyventojų skaičių (Jučas, 1971) bei Dubingių evangelikų Reformatų bendruomenės dydį; kiek keistai atrodo toks didelis palaidojimų skaičius (ne mažiau kaip 28 išlikę nesuardyti bei 15 suardytų palaidojimų 27 kv. metrų plote (apie 30 – 35 kub. m. tūryje). Taip pat kai kuriuose kapuose (pvz. 13, 14 bei neatidengti kapai kvadratuose 2,3/M,N) laidojama buvo vienu po keletą kūnų į vieną didelę duobę (labai maži, tik 5 – 15 cm. Palaidojimo gylio skirtumai tarp vienas ant kito esančių kapų). Galėtume daryti hipotetinę prielaidą, kad aptikti nesuardyti (turbūt ir suardyti) palaidojimai daugiausiai yra XVII – XVIII a. karų (gal Šiaurės karo) aukos. Šį spėjimą stiprina ir pakankamai didelis palaidotų vyrų procentas nesuardytų kapų tarpe (68,75 proc.; palaidotų vyrų amžius - 20 – 50 m.; daugumos palaidotų vyrų sugiję traumos, būdingos užsiimantiems kariška veikla (“gynimosi” bei kompresiniai lūžiai, kirstinės žaizdos) bei pakankamai didelis palaidotų vaikų ir moterų procentas suardytų kapų tarpe (bendrai 93,3 proc., iš jų vaikų 53,3 proc.). Hipotetiškai galėtume kalbėti apie 2 laidojimo Dubingių bažnyčios aplinkoje bangas – moterų ir vaikų (ankstyvesnioji) ir vyrų, karių (vėlyvesnioji). Gal būt pirmąją bangą (datuojamą XVI a. II puse – XVII a. I puse) galėtume, su išlygomis, hipotetiškai sieti su XVII a. vid. Rusijos ir Švedijos invazija, o antrąją bangą (datuojamą XVII a. pabaiga – XVIII a. pradžia) – su Šiaurės karu ir jo padariniais. Tokia interpretacija leistų paaiškinti ir faktą, kad visi šioje vietoje rasti kapai yra be įkapių. Suprantama, kad pagal evangelikų – reformatų šakos kūrėjo Ž. Kalvino nurodymus, tikinčiųjų gyvenimas buvo pakankamai asketiškas. Evangelikų – reformatų gyvenimo būdas – puritonybė, net tapusi priežodžiu. Tačiau, kaip rodo kitų tos pačios tikybos kapinynų tyrimai (Gėluva), įkapių dėjimas vis gi buvo būdingas evangelikų reformatų laidosenos bruožas. Nė viename kape taip pat nerasta jokių požymių, kurie leistų užtikrintai tvirtinti karstų buvimą, tačiau kapų aplinkoje randamos vinys, nors ir nesietinos su konkrečiais palaidojimais, vis gi leidžia spėti buvus lentinius karstus.
2004 metais Dubingių buvusiųjų bažnyčių viduje atidengti 5 geriau išlikę griautiniai kapai, aptiktas antrinis bažnyčioje buvusių Radvilų giminės didikų 8 palaikų perlaidojimas ir aptikta ne mažiau kaip 20 žmonių palaikų iš suardytų kapų. Palaidojimai datuojami XVI a. I puse - XVI a. II puse. Visi kapai krikščioniški (XVI a. I pusės dar galėtų būti katalikų, o XVI a. II pusės – evangelikų reformatų, tačiau laidosenos ypatumų skirtumų nenustatyta). Mirusieji guldyti aukštielninki, rankos sudėtos ant skreito. Orientuoti lygiagrečiai XVII a. evangelikų reformatų bažnyčios pastatui (rytų - vakarų ašis, galvomis į vakarus). Pagrindinės įkapės ir radiniai kapuose yra: monetos (LDK Aleksandro ir Žygimanto Augusto denarai), aprangos elementai (sagtis), papuošalai (žiedas, karoliukai, apyrankė – amuletas?) bei karstų dalys (medienos fragmentai, geležinės vinys, apkaustai).
2006 metais Dubingių buvusiųjų bažnyčių viduje ir išorėje atidengti 67 kapai (išpreparuoti 54 kapai) geriau išlikę griautiniai kapai, ir aptikta ne mažiau kaip 117 žmonių palaikų iš suardytų kapų. Laidota lygiagrečiai bažnyčių sienoms, galvomis į vakarus 80-260°. Aptikti ir keli palaidojimai kita kryptimi 110-290°, 140-320°. Palaidojimai datuojami XV a. II puse - XVII a. I puse. Visi kapai krikščioniški (XV a. II pusės dar galėtų būti katalikų, o nuo XVI a. II pusės – evangelikų reformatų, tačiau laidosenos ypatumų skirtumų nenustatyta). Mirusieji guldyti aukštielninki, rankos sudėtos ant skreito, juosmens, krūtinės ar ištiestos prie šonų. Pagrindinės įkapės ir radiniai kapuose yra: monetos (LDK Aleksandro ir Žygimanto Augusto denarai), aprangos elementai (sagtis), papuošalai (žiedas, karoliukai,) bei karstų dalys (medienos fragmentai, geležinės vinys, apkaustai).
Chronologiškai apibendrindami Dubingių piliavietės bažnyčios aplinkoje aptiktus palaidojimus galime pasinaudoti Harris’o matricos metodika ir tam pritaikyta programine įranga (programa ArchEd). Harriss’o matricos rezultatai pateikiami diagramoje.
Vertindami palaidojimus Dubingių bažnyčių aplinkoje, kaip atskirus mikrokompleksus, galėtume išskirti kelis kapus.
Kape Nr. 19 buvo aptiktas vėrinys, kurį sudaro ciprėjų kriauklė, 2 monetos, 2 gintariniai karoliukai ir šilkinis siūlas. Galima teigti, kad vėrinio sudedamosios dalys – ciprėjų kriauklė, gintaro karoliukai ir monetos yra ilgaperiodžiai archeologiniai radiniai, mažai susiję su kuriais nors laikotarpio ar kultūriniais kontekstais. Pasaulyje jų randama daugelio laikotarpių ir daugelio kultūrų teritorijose. Panašią tendenciją matome ir Lietuvoje. Ciprėjų kriauklės atsiranda X a., monetos kapuose – pirmaisiais amžiais po Kristaus, gintaras – nuo mezolito. Praktiškai visais laikotarpiais ir visose kultūrose ciprėjų (neretai ir kitokia) kriauklė, gintaro (ar kitos medžiagos) karoliukai ir monetos yra panašios mitologinės informacijos nešėjai. Dažniausios jų sąsajos su moteriškumu (vaisingumo, seksualumo prasmėmis) bei požemio (mirusiųjų) pasauliu. Ciprėjų kriauklė, gintaro karoliukai ir, žinoma, monetos praeityje ir iš dalies, radinio sukūrimo laikotarpiu, atliko monetarines funkcijas. Aprangos detale jie tampa tik nustoję būti mokėjimo priemone. Ciprėjų kriauklė, gintaro karoliukai ir monetos naudojami kaip aprangos detalė pavieniui ar kombinacijose su kitomis detalėmis. Pakankamai dažnai sutinkamas ciprėjų kriauklės derinimas su monetomis ir (arba) karoliukais (stiklo, gintaro, emalio). Aprangoje jų funkcijos yra panašios: papuošti (dekoratyvumas), apsaugoti (amuletinė reikšmė), parodyti (deklaratyvi turto išraiška) (Bourquin, 1999). Šiame kontekste bandydami interpretuoti Dubingių radinį turėtume atsisakyti dekoratyvumo ir turto deklaravimo principų. Vieną vertus radinys nėra nei puošnus, nei turtingas - padarytas iš esmės namudinėmis sąlygomis – paprasčiausiai ant šilkinio siūlo (tai bene vienintelė nuoroda į radinio atsiradimą aukštuomenės aplinkoje) suverti ciprėjų kriauklė, du gintaro karoliukai ir dvi monetos; kitą vertus, jis rastas kūdikio kape, t.y. kape žmogaus dar nedalyvaujančio viešajame, reikalaujančiame deklaratyvaus puošnumo, gyvenime. Labiausiai norėtųsi radinį interpretuoti amuletine reikšme. Kiek trikdo tai, kad radinys priskirtinas XVI a. pab. – XVII a. pradžiai ir, greičiausiai, krikščioniško asketizmo ir predestinacijos dogmos paženklintai evangelikų reformatų kultūrai. Tačiau, žiniuonių, “energija įkrautų daiktų”, gydomųjų amuletų ir t.t. populiarumas XXI amžiuje kur kas laisviau leidžia kalbėti apie panašių reiškinių egzistavimą bet kurioje kultūrinėje terpėje XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje. Gal būt kažkuri iš Radvilų aplinkos moterų labai norėjusi susilaukti palikuonių naudojo tam skirtą amuletą, kuris kūdikiui mirus atsidūrė kape. Gal būt kažkuri Radvilų aplinkos moteris nesėkmingai naudojo amuletą kūdikio gydymui. Gal būt jis buvo naudojamas, kaip amuletas abiem ar kitokiais, panašiais, atvejais.
Kape Nr. 23 aptiktos 25 monetos. Analizuodami monetas kapuose galime pritaikyti M. McLuhano komunikacijos teoriją (McLuhan, 2003). Turime atkreipti dėmesį į tai, kad monetos kapuose Lietuvoje pasirodo senajame geležies amžiuje o pirmųjų kontaktų su linijinę rašto sistemą ir ekvivalentinę pinigų sistemą (monetas) turinčia Senovės Romos civilizacija. Monetos kapuose išnyksta kartu su natūrinio ūkio mainų prekybos reliktų nykimu. Galime spėti, kad tuomet kai moneta virsta kasdieninio atsiskaitymo priemone, ji nustoja savo semantinės reikšmės ir dėl to nustojama jas dėti į kapus. Pastebėtinos monetų sąsajos su gintaru (monetarinė funkcija, dekoratyvumas), todėl galimos hipotetinės semantinės sąsajos tarp monetų ir baltiškoje archeologinėje medžiagoje randamų disko formos gintarinių dirbinių. Dedant monetas į kapus buvo visiškai nesvarbi jos piniginė išraiška. Į kapus buvo dedama ne moneta, kaip pinigas, o moneta, kaip semantinę reikšmę turintis objektas. Tai patvirtina faktai, kad monetos kapuose atsirado visuomenėje, kuri jų nenaudojo, kaip ekvivalentinės atsiskaitymo priemonės, kad kapuose randamos smulkių nominalų monetos ir, kad nerasta kapų, kuriuose būtų kitokių piniginių priemonių (pvz. lietuviškųjų ilgųjų). Tačiau galime spėti, kad dedant monetas į kapus buvo svarbus jų skaičius. Taigi, 25 monetų atsiradimas viename kape liudija šio kapo išskirtinumą. Galime spėti, kad monetos semantinė reikšmė laidojimo apeigose rėmėsi daugiausia jos apvalia forma ir, galbūt, spalva (varinės – rausvos, sidabrinės – baltos) ar spindesiu. Apskritimo semantika būdinga daugeliui įkapių (vėriniai, monetos, žiedai, kai kurios segės ir kt.), tai galima hipotetiškai sieti su rato, kaip cikliškumo, amžinybės simbolika.
Kape Nr. 41 aptikti kario palaikai. Kapo duobė įleista į įžemį. Kaulai stipriai apirę, kaukolės vietoje likę tik keletas dantų, geriau išlikę ilgieji kaulai. Krūtinės srityje ant išlikusių kaulų ir kapo duobės dugne susikaupė daug geležies korozijos liekanų, atrodo, tarsi rūdžių sluoksnis. Gali būti, kad vyras buvo palaidotas su kokiais nors geležiniais žiedmarškiniais. Geležies liekanos galimai suardė ir kaulus. Po kairės kojos pėda rastas įmovinis ietigalis. Jis padėtas smaigaliu link karsto galo, kotu link galvos. Koto liekanų neišliko. Po dešinės kojos pėdos kaulais analogiškoje pozicijoje, kotu link galvos ir ašmenimis į karsto vidų buvo įdėtas kirvis, krūtinės srityje, ties kairės rankos alkūnė rastas peiliuko fragmentas (?).


Rūmų archeologiniai tyrimai

Rūmų vieta per amžių tėkmę virto griuvenų kalva, apaugusia stambiais medžiais ir aukšta žole. 2005 metais tyrinėtas 54 m2 plotas PR kalvos pakraštyje (Kuncevičius, Laužikas, Striška, 2006 m.). Tyrimų metu aptiktas rytinis rūmų kampas. Apie buvusį rūmų pastatą daugiausiai informacijos teikia geriausiai išlikusi PR siena. Čia galima išskirti mažiausiai du statybos etapus. Prie vėlyvesnio etapo pamatinės dalies glaudžiasi molingas raudonų plytų griuvenų sluoksnis. Jame rasti radiniai leidžia šį etapą sieti su XVI a. vidurio – XVI a. II pusės rekonstrukcija. Nustatyta, kad mūryta gotikai būdingu plytų rišimu, tačiau griežta plytų eilių tvarka neišlaikyta. Mūro viduje ir išorėje naudoti ir dideli akmenys. Lyginant mūrą tarp akmenų plytų dėjimo tvarkos iš vis nesilaikyta. Sienos storis apie 120 cm. Mūrui naudotos rausvos ir raudonos maždaug 29,1x13,5x7,8 cm dydžio plytos. Šio etapo siena mūryta ant ankstyvesnio mūro liekanų.
Tyrinėtoje dalyje rūmų sienos dar pakankamai tvirtos, rasta net pirmo aukšto 5 m pločio patalpos (menės) dalis su grindų dangos liekanomis. Aptiktos grindų liekanos rodo kelis rūmų remonto etapus. Vėlyvesnės grindys sudėtos iš 21x17,8x5,4 cm dydžio grindų plytelių (Habs 176,60 m aukštyje). Po plytelėmis supiltas 15-20 cm storio kalkinio skiedinio sluoksnis. Skiedinys birus, nesukietėjęs. Po biriu skiediniu, patalpos vidiniame kampe, (Habs 176,18 m aukštyje) aptiktas kietas kalkių skiedinio padas, kuris yra ankstyvesnių grindų pagrindas.
Po grindimis surastos apardyto rūsio liekanos. Aptikta cilindrinio skliauto viršus ir švieslangis. Į V nuo šio rūsio aptikta apie 1 m storio pertvarinė siena ir nedidelė dalis kito rūsio. Istoriniuose šaltiniuose minimi trys rūsiai: kalėjimas, iždinė ir rūsys (sandėlys ?).
Ankstyvesnio mūro liekanos atsidengė maždaug rūsio skliauto viršaus lygyje. Panašu, kad rūmų rūsiai statyti ar perstatyti vėliau. Vidinėje pusėje skliautas įleistas į iškapotą ankstyvesnį mūrą. Iš išorės atkastas ankstyvesniojo mūro fragmentas mūrytas daugiausiai iš vidutinio dydžio akmenų eilių, tarpus užpildant skiediniu, smulkesniais akmenimis ir plytgaliais. Jei vėlyvesnio mūro etapo skiedinys buvo daugiau balkšvas, smulkiagrūdis ir kietas, tai ankstyvesnio – rusvas, rupus. Su ankstyvesniu mūru siejamas degėsių sluoksnis. Jame aptikti radiniai leidžia mūrą datuoti XV a.
Rūmų rytiniame kampe surastas 3,20x2,60 m dydžio kontraforsas, ištęstas PV – ŠR kryptimi. Kontraforso mūras, kaip ir PR rūmų siena, mūrytas keliais etapais. Vėlyvesnis, prasidedantis Habs ~174,80 m aukštyje didesnių akmenų eile, mūrytas ant ankstyvesnio mūro dalies. Manoma, kad kontraforso vėlyvesniojo etapo antžeminė dalis prasidėjusi Habs 175,70 m aukštyje, buvo kiek mažesnė už pamatą, tik 2,60x2,60 m dydžio kvadrato formos. Ją išsiskyrė iš PV pusės tvarkingai sumūryta plytų eilė. Kontraforso antžeminės (vėlyvesnės) dalies mūras mūrytas išskirtinai pusplytėmis. Panaudotos medžiagos leidžia spėti, kad kontraforsas pastatytas paskubomis, nepasiruošus statyboms ar remontui. Imta tik tai, kas turėta po ranka. Manoma, kad kontraforso antžeminė dalis mūryta kartu su pastato sienomis XVI a. viduryje – XVI a. II pusėje.
Rūmų išorėje surastą kultūrinį sluoksnį galima suskirstyti į tris horizontus. Po rūmus uždengusiomis sienų griuvenomis buvo susidaręs rusvų žemių su plytų griuvenomis sluoksnis (Habs 176,70 – 175,50 m). Tai rūmų sunykimo sluoksnis. Į jį pateko šiukšlėmis virtę puodai, kokliai, kiti buities daiktai, naudoti XVII a. pr. – XVII a. viduryje. Manoma, kad rūmai nykti pradėjo po XVII a. vidurio karo. Iš tradicinės formos puodų galima išskirti vieną radinį, kuris glazūruotas tik vidinėje pusėje, bei išsiskyrė savo sienelių ornamentu. Jo šonas puoštas trejomis bangelių eilėmis, virš kurių puodo pakraštėlis ornamentuotas tritaškiais štampuko įspaudais. Įdomu tai, jog tuo pačiu štampuku puošta ąselė ir šalia jos esančios sienelės. Ant jų įspausta kryžiaus ar X formą sudarantis ornamentas. Be to, ant aptikto puodo pakraštėlio, dešinėje pusėje nuo ąselės yra penkių vertikalių brūkšnių, iš kurių keturi perbraukti viena horizontalia linija ornamentas. Panašu, kad indą puošė neįgudęs meistras ar mokinys.
Be puodų rastos kelių lėkščių šukės. Viena lėkštė dengta rudos spalvos glazūra, puošta gelsvos ir žalsvos glazūros augaliniu ir geometriniu ornamentu, dugnelyje pavaizduotas elnias, šonuose pasikartojantis keturių rugiagėlių ir keturių paukščių motyvas. Lėkštės skersmuo 25 cm (aukštis – 5,5 cm).
Kokliai – gausiausia šio sluoksnio radinių grupė. Surasti 8 karūnėlių fragmentai, dengti žalia bei mėlyna glazūra ir puošti augaliniu arba geometriniu ornamentu.
Karniziniai kokliai dengti žalia, mėlyna-balta glazūromis bei neglazūruoti. Tarp žaliai glazūruotų koklių buvo puoštų heraldinėmis figūromis – žirgeliais, tarp kurių yra augalo šakelė, ir voleliu, puoštu geometriniu ornamentu. Tarp mėlyna-balta glazūra dengtų karnizinių koklių buvo puoštų angelo galvute, arkliuku žuvies uodega ar augaliniu ornamentu.
Didesnę šios grupės radinių dalį sudaro herbiniai kokliai. Reikėtų išskirti žalios spalvos glazūra dengtus herbinius koklius, kurie puošti augaliniu–geometriniu ornamentu. Koklio centre heraldinis skydas su pavaizduota karūna bei Žygimanto Augusto monograma. Spėjama, kad po herbu esančioje eilutėje romėniškais skaitmenimis gali būti užrašyta data – ¬1570. Šie kokliai neaprūkę, vienas net trūkęs gamybos metu (gamybinis brokas). Taigi, ko gero jie net nebuvo įmūryti į krosnį.
Rasti keli 18,3x18,5 cm dydžio žalia glazūra dengti herbiniai kokliai puošti Radvilų herbu. Kiti herbiniai kokliai dengti polichromine glazūra. Visuose pavaizduotas Radvilų herbas – erelis su trimis ragais skyde. Pagal koklio fono spalvą išskirtos dvi koklių grupės. Vienos jų fonas dengtas tamsiai mėlyna glazūra (erelis rudos spalvos, erelio snapas, kojos ir herbo skydas geltonos spalvos, koklių rėmelis dengtas žalsvos spalvos glazūra. Vidutiniškai kokliai 19x19 cm dydžio. Kitos grupės kokliai – baltu fonu (erelis tamsiai mėlynos spalvos, erelio snapas ir kojos geltonos spalvos, herbas ir koklio rėmelis žalsvos spalvos. Kokliai maždaug 20x20 cm dydžio. Įdomu, jog šios grupės kokliai padaryti ne itin kokybiškai. Nevienoda ornamento atspaudo kokybė, kai kur beveik nesimato herbo skydo ar kitų ornamento elementų. Daugelyje koklių ornamentas glazūra padengtas neatsargiai, nepataikyta ant ornamento, glazūra su nutekėjimais. Reikia pastebėti, kad ir erelio vaizdavimas skirtingas. Jei baltafonių koklių erelis žiūri heraldiškai į dešinę, tai mėlyno fono – priešingai. Taip pat skiriasi ir herbo ragų sukimosi kryptis. Tarp koklių su baltų fonu aptikta ir fragmentų su inicialais I R viršutiniuose koklių kampuose. Pagal inicialus kokliai turėjo priklausyti Jonušui Radvilai.
Rasti du koklių fragmentai, kuriuose pavaizduotas Radvilų erelis, tačiau skyde vietoj ragų – Vazų pėdas.
Be plokštinių koklių aptikti ir dubeninių bei puodyninių koklių fragmentai. Keletas jų buvo kryžine anga. Daugiausiai dubeniniai kokliai neglazūruoti ar aptaškyti žalsvos spalvos glazūra. Vieną koklį galima rekonstruoti: jis 10,8 cm aukščio, anga –14,2x13,5 cm, dugnelis – 8 cm skersmens.
Aptikti kokliai būdingi XVI a. pabaigai - XVII a. I pusei. Kartu su kokliais rastas XVII a. vidurio Kristinos (Livonija) šilingas.
Panašiai datuojamos ir sluoksnyje surastos lovinių ir plokštinių čerpių duženos. Plokštinė čerpė tik viena beveik sveika, 35x15,3x2,5 cm dydžio. Ji turi trikampio formos 4,5 cm aukščio ir ties baze 5x3,5 cm dydžio gūbrį. Čerpės galas užapvalintas. Rasta čerpių ir profiliuotais galais, vadinamais bebro uodegos galu (čerpės su ištęstu užapvalintu galu) (Luchtanienė, 2000, p. 69). Profiliuotos dalies plotis 8-8,5 cm.
Giliau aptiktas molingas raudonų plytų griuvenų sluoksnis (Habs 175,55 – 175,30 m), sudarantis tolygų, suplūktą, beveik horizontalų paviršių. Remonto ar statybų darbų metu susiformavęs sluoksnis pagal aptiktus radinius datuojamas XVI a. viduriu - XVI a. II puse. Tiksliau datuojančios medžiagos kol kas nerasta ir su konkrečiais, žinomais įvykiais susieti šio sluoksnio nepakanka duomenų. Tarp molio, plytų skaldos aptikta koklių fragmentų, būdingų renesanso epochai ir turinčių analogijų Vilniaus valdovų rūmų kokliams. Rastas vienas koklio-karūnėlės su skydininko, laikančio herbinį skydą fragmentas. Karūnėlė dengta polichromine glazūra. Tarp plokštinių koklių rastas herbinio koklio su Vytimi fragmentas bei kokliai su rozetėmis. Aptiktas ir stačiakampio koklio kampas, kuriame buvo pavaizduota moteris vienoje rankoje laikanti kūdikį, kitoje vaisių. Dažnai šis siužetas vadinamas „Madona su kūdikiu“ ir siejamas su Niurnbergo grafiko S. Behamo graviūros „švč. M. Marija su kriauše“ raižytos apie 1520 m. siužetu (Kuncevičius, Zakrauskas, 1991, p. 75).
Netoli rūsio švieslangio vietos šiame sluoksnyje, surasti trys raktai. Manoma, kad tai buvęs bendras raktų ryšulys, greičiausiai surištas organinės kilmės virve. Raktai vienodos konstrukcijos, tik skirtingomis galvutėmis. Jie pagaminti iš paketinės geležies (Fe-Cu-Fe) ir rakino įleidžiamas spynas (Skučienė, Steponavičienė, 1999, p. 107-115). Šių raktų tipai datuojami XVI a.
Po molio su raudonų plytų griuvenomis susiformavęs 5-40 cm storio kalkinio skiedinio sluoksnis. Jis glaudėsi prie mūrinės sienos. Tiek prie PV rūmų sienos, tiek ir ties kontraforso PV ir PR dalimi skiedinys tiesiog prilipęs prie mūro Habs 175,25-175,45 m aukštyje. Iki 20-30 cm nuo sienos susiformavusi kieta skiedinio pluta. Neabejojama, kad kalkinio skiedinio sluoksnis yra paskutiniojo rūmų etapo statybų ar didelio remonto liekanos. Kalkinio skiedinio atliekomis buvo išlygintas prieš statybas buvęs nelygus žemės paviršius.
Po kalkinio skiedinio sluoksniu aptiktas degėsingos pilkos žemės sluoksnis (Habs 175,45- 174,80 m). Čia daugiausiai rasta žiestos buitinės keramikos šukių, puoštų įkartėlėmis, įspaudėliais, bangelėmis, štampukais ar taškučiais. Degėsiuose aptikti du kauliniai dirbiniai: apkalas ir šachmatų figūrėlė. Apkalas 3x1,7x0,2 cm dydžio. Šachmatų figūrėlės išliko tik viršutinė dalis, kojelė nulūžusi (pav. 12). Figūrėlė tekinta, puošta įrėžtais grioveliais. Išlikęs aukštis 3,6 cm, skersmuo 1,7 cm. Be šių dirbinių aptiktas įtveriamasis lanko strėlės antgalis. Jis 8,6 cm ilgio, plunksna vienoje pusėje plokščia, kitoje kiek išgaubta, 5,7x1,5x0,2 cm dydžio. Šio sluoksnio žemėse rasta dLK Kazimiero moneta (III tipo). Rasta moneta leidžia sluoksnį datuoti XV a. II puse.


Radvilų kapavietės archeologiniai ir antropologiniai tyrimai

Radvilų kapavietė Dubingių piliavietėje surasta 2004 m, tyrinėjant buvusios Dubingių evangelikų reformatų bažnyčios vietą. Perkasoje Nr. 4, kvadratuose 1,2/C, 0,2 – 0,46 metro gylyje nuo dabartinio žemės paviršiaus (H abs. 180,25 metro) centrinėje bažnyčios dalyje, po buvusiu “Dievo stalu” buvo aptiktas antrinis palaidojimas. Archeologinių tyrimų metu buvo atkreiptas dėmesys į tvarkingai sudėtus keleto asmenų pavienius kaulus (ilgieji kaulai buvo sudėlioti lygiagrečiai, kaukolės – vienoje krūvoje). Aplink palaikus matėsi medienos pėdsakų. Tai leido spėti, kad palaikai buvo sąmoningai sudėti į medinę 1 X 1,5 m dydžio dėžę ir perlaidoti antrą kartą. Vėliau atlikti antropologiniai palaikų tyrimai ir archeologinių bei antropologinių tyrimų duomenų gretinimas su istorine medžiaga, leidžia teigti, kad šioje vietoje buvo perlaidoti Radvilų giminės asmenys, kurių pirminė palaidojimo vieta buvusi Dubingių bažnyčioje.
Preliminarūs antropologiniai tyrimai iš esmės patvirtino archeologų prielaidą, kad šiame palaidojime rasti neeilinių žmonių palaikai. Ant daugelio kaukolių rastos graužikų dantų žymės, o tai liudytų, kad palaikai kurį laiką buvo palaidoti ne žemėje, bet kriptose ar sarkofaguose. Pradinio tyrimo metu nustatyta, kad minimalus individų skaičius šiame palaidojime yra 8: vienas 30-40 m. vyras, du 40-50 m. vyrai, du virš 50 m. vyrai, viena 30-40 m. moteris, viena 40-50 m. moteris, vienas nenustatytos lyties ir amžiaus asmuo. Vienas vyras buvo žemo ūgio ir labai kresno kūno sudėjimo. Viena moteris buvo aukšto ūgio ir liekno kūno sudėjimo. Viena moteris buvo daug kartų gimdžiusi. Bent vienas vyras sirgo toli pažengusia DISH (daugelio raiščių ir sausgyslių sukaulėjimas), neretai siejama su antro tipo diabetu, kurį dažniausiai sąlygoja nutukimas. Rasti ir bendri kaukolių ypatumai: keturios kaukolės (trys vyrai ir viena moteris) išoriškai labai panašios – dideli plokšti veidai, siauros nosys, labai didelės akiduobės, tačiau dantų kramtomojo paviršiaus raštas mongolidams nebūdingas. Konstatuotas ryškus nesutapimas tarp kaukolių siūlių sukaulėjimo (beveik visiškai sukaulėjusios, tai liudytų vyresnį amžių) ir dantų nusidėvėjimo (labai mažai nudėvėti, atitiktų jauną amžių arba maitinimąsi gerai apdorotu ir mėsišku maistu; pastarąją prielaidą patvirtintų ryškūs dantų akmenys). Visa tai: asmenų amžius, kai kurių asmenų tarpusavio panašumas, gero, pastovaus maitinimosi požymiai, kas nebūdinga eiliniams to meto gyventojams patvirtino spėjimą, kad archeologinių tyrimų metu surasti palaikai gali būti siejami su čia palaidotais Radvilomis. Kitos ypatybės, galėjusios turėti reikšmės identifikacijai:
Kaukolė Nr.2 (vyras, 50+ m.): sugijusi kirstinė viršugalvio žaizda; sugijęs impresinis kairiojo momens gumburo lūžimas.
Kaukolė Nr.3 (vyras, 55+ m.): sugijusi kirstinė/durtinė žaizda ties kairiąja lambdine siūle.
Sugijęs vieno vidurinio (Th4-Th8) krūtinės slankstelio kompresinis lūžimas.
Sugijęs vieno juosmens slankstelio kompresinis lūžimas.
Vieno dešiniojo stipinkaulio sugijęs lūžimas “tipinėje vietoje”.
Vienas vyras sirgo sunkia klubo sąnarių osteoartroze.
Vieno peties sąnario osteoartrozė.
Bent vienas vyras sirgo toli pažengusia DISH (daugelio raiščių ir sausgyslių sukaulėjimas), neretai siejama su antro tipo diabetu (o jį dažniausiai sąlygoja nutukimas).
Žinant, kad šią bažnyčią pasistatė Radvilos ir kad jie buvo čia palaidoti specialiai užsakytuose sarkofaguose, bei atsižvelgiant į tai, kad jokie šaltiniai nemini apie Dubingiuose palaidotų Radvilų palaikų perlaidojimus kitose Lietuvos vietose, ar kitų žymių asmenų laidojimą Dubingių bažnyčioje, buvo įtarta, kad archeologinių tyrimų metu surasta kapavietė yra vieta, kur buvo paslėpti (perlaidoti) Radvilų palaikai. Kadangi šiame kape nerasta jokių įkapių, leidžiančių tiksliau datuoti ar identifikuoti individus, asmenų tapatybę, tebuvo galima patvirtinti ar paneigti antropologiniais, istoriniais, menotyriniais tyrimais.
Istoriniai šaltiniai teigia, kad Dubingių – Biržų atšakos Radvilų giminės kapavietėje Dubingiuose 1577- 1627 m. palaidoti šie kunigaikščių Radvilų giminės nariai:
1. 1577 m. – Mikalojus Radvila, Rudojo anūkas (1575-1577 m.)
2. 1578 m. Ana Sobkovna, Kristupo Radvilos Perkūno pirmoji žmona (?-1578 m.)
3. 1583 m. Elena Hlebovičaitė, Mikalojaus Radvilos žmona (?-1583)
4. 1588 m. Mikalojus Radvila Rudasis (1512-1584 m.)
5. 1590 m. Mikalojus Radvila, Rudojo sūnus (1543-1589 m.)
6. 1621 m. Jonušas VI Radvila, Rudojo anūkas (1579-1620m.)
7. 1627 m. Mikalojus Radvila Juodasis (1515-1565m.)
8. 1627m. Elžbieta Šidlovecka, Juodojo žmona (1533-1562m.)
Gali būti, kad Dubingiuose palaidoti ir kiti Radvilos, pvz. Jurgis Radvila, Mikalojaus Radvilos ir Elenos Hlebovičaitės sūnus (1578-1613), todėl palaidotųjų sąrašas dar tikslinamas.
Istoriniai ir ikonografiniai duomenys suteikė daug itin vertingos informacijos apie minėtų asmenų išvaizdą, ligas, gyvenimo būdą, kurie gali turėti lemiamos reikšmės identifikuojant palaikus. Pavyzdžiui, istoriniai duomenys rodo, kad vienintelė iš Radvilų žmonų, kurios laidotos Dubingiuose, Mikalojaus Juodojo žmona Elžbieta Šidlovecka turėjo keturis sūnus ir keturias dukras. Taip pat žinome, kad jei, tarkim, Radvila Rudasis ligomis ne itin skundėsi, tai Radvila Juodasis, priešingai, buvo gana apkūnus, sirgo podagra, nuolat skundėsi dideliu dantų skausmu ir t.t. Beje, Radvila Juodasis mirė 1565 V 28, kai, anot amžininkų, prieš mirtį, patarus gydytojui, išsitepė visas gyvuoju sidabru, arba gyvsidabriu, kad sumažintų podagros skausmus. Yra 1565 VI 10 nuncijaus Giovanni Francesca Commendone laiškas, kuriame rašoma, kad Radvila tai padarė pats, nežiūrint gydytojo perspėjimo: “netrukus po to išsitepimo prasidėjo skausmai, kankino jį ištisas tris dienas be pertraukos taip, kad išsprogo akys, plyšo ausys ir lūpos, po to išpūtė jam šonus, o galų gale skilo galva į dvi dalis taip, kad mirė apleistas Dievo“.
Vėliau atlikti detalūs kaukolių sugretinimai su turima ikonografija bei aukščiau minėti istorinių duomenų ir kaulų ypatumų sutapimai jau leidžia teigti, kad tarp palaidotųjų yra tokių asmenų palaikai:
Mikalojus Radvila Juodasis (1515-1565) (kaukolės Nr. 6 ir ne mažiau kaip vieno portreto sugretinimas; kaukolė – neseniai prieš mirtį iškritę keli krūminiai dantys; skeletas su DISH ir sąnarių patologija) – atitinka istorinius liudijimus apie apkūnumą, sąnarių ligas.
Elžbieta Šidlovecka-Radvilienė, Mikalojaus Radvilos Juodojo žmona (1533-1562) (vienintelės jauno amžiaus moters kaukolės Nr. 1 ir ne mažiau kaip vieno portreto sugretinimas; daug kartų gimdžiusios moters palaikai) – atitinka liudijimus apie daugelį gimdymų.
Jonušas VI Radvila (1579-1620) (vidutinio amžiaus vyro kaukolės Nr. 5 ir dviejų portretų sugretinimai).
Mikalojus Radvila Rudasis (vienintelis senyvo amžiaus vyras – senyvo amžiaus kaukolės Nr. 3 ir portreto sutapimas).
Mikalojus Radvila, Rudojo sūnus (patenkinami kaukolės Nr. 7 ir portreto sugretinimo rezultatai).
Mikalojus Radvila, Rudojo anūkas (1575-1577) – nerasta.
Ana Sobkovna, Kristupo Radvilos Perkūno pirmoji žmona – kaukolė Nr.4.
Elena Hlebovičaitė, Mikalojaus Radvilos žmona (?-1583) – nerasta.
Nenustatyta kaukolės Nr.2 tapatybė.
Būtina pabrėžti, kad šie rezultatai, nors ir labai argumentuotai paremiantys archeologų prielaidas, nėra galutiniai ir turi būti tikslinami. Todėl identifikacijos darbas tęsiamas: archyvuose tikslinamas Dubingiuose palaidotų asmenų sąrašas, renkami visi įmanomi papildomi duomenys apie šių asmenų išvaizdą, gyvenimo būdą, sveikatą ir gydymąsi. Kritiškai analizuojama turima Radvilų ikonografija: spaudoje dažniausiai skelbiami portretai yra vėlesnės kopijos, abejotinas jų dokumentinis tikslumas (dauguma jų yra gana schematiški, nepakankamai atspindintys individualius bruožus), todėl nenuostabu, kad negauta visiško kaukolių ir portretų sutapimo. Planuojama tęsti ir genetinius tyrimus, nors tenka atsižvelgti į didelius tokios analizės sunkumus (genetinės medžiagos degradacijos archeologiniuose mėginiuose bei užterštumo problemos, lyginamosios medžiagos stoka – archeologinėje medžiagoje geriausiai išlieka mitochondrinė DNR, kuri perduodama motinos linija, o Radvilų genealogija eina vyriškąja linija; dabar gyvenantys Mikalojaus Radvilos Juodojo palikuonys yra jau 12-13 kartos, todėl net juos suradus giminystės įrodymo tikimybė nedidelė). Tačiau šios problemos yra daugiau techninio pobūdžio ir gali turėti reikšmės tik atskiroms galutinių rezultatų detalėms. Todėl visgi galime didžiuotis suradę išskirtinių Lietuvos istorinių asmenybių palaikus.


Išvados
1. Dubingių piliavietė yra vienas įdomiausių archeologinių, istorinių ir memorialinių kompleksų Lietuvoje, kurio tyrimams naudojami ne vien archeologiniai, bet ir tarpdisciplininiai (antropologija, istorija, dailėtyra) ir skaitmeninėmis technologijomis (georadaras, infraraudonoji fotografija, trimatis skenavimas) paremti metodai.
2. Dubingiai pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose minimi XIV a. Čia buvo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių pilis, kuri XV a. pabaigoje - XVI a. pradžioje perėjo Radviloms. Dubingių klestėjimą galime sieti su XVII a. pirmąja puse, kuomet piliavietėje vyko daug mūrinių statybų, buvo įrengtas Radvilų panteonas. Po XVII a. vidurio karų prasidėjo Dubingių nuosmūkis ir per XVII – XIX a. visi piliavietėje buvę pastatai sunyko.
3. Tyrimų metu atidengti 2 skirtingi pamatų fragmentai. Tai paskutiniosios, XVII a. pradž. Jonušo Radvilos statytos, Dubingių evangelikų reformatų bažnyčios sienų apatinės dalies ir pamatų fragmentas. Jo mūrijimo technika bei medžiagos yra būdingos Lietuvos renesansinei statybai. Pamatams naudoti kalkių skiediniu surišti akmenys (rieduliai), 0,2 – 0,5 metro skersmens; 27,1 – 30,9 X 12,5-17,5 X 6,4-9,6 cm. dydžio plytos (apibendrintas plytų matmenų vidurkis yra 28,58 X 14,12 X 7,85 cm.). Kitas pamatų fragmentas - pamatai hipotetiškai priskirtinas antrajai Dubingių bažnyčiai, kurios statytoju XVI a. viduryje galėjęs būti Mikalojus Radvila Rudasis. Šių pamatų statybai naudoti akmenys (rieduliai), 0,4 – 0,5 metro skersmens; 26-33 X 14-20 X 6-9 cm. dydžio plytos. Mūrijimui naudotas kalkių skiedinys.
4. Dubingių buvusiųjų bažnyčių viduje ir išorėje atidengti 133 kapai geriau išlikę griautiniai kapai. Laidota lygiagrečiai bažnyčių sienoms, galvomis į vakarus 80-260°. Aptikti ir keli palaidojimai kita kryptimi 110-290°, 140-320°. Palaidojimai datuojami XV a. II puse - XVIII a. I puse. Visi kapai krikščioniški (XV a. II pusės dar galėtų būti katalikų, o nuo XVI a. II pusės – evangelikų reformatų, tačiau laidosenos ypatumų nenustatyta). Mirusieji guldyti aukštielninki, rankos sudėtos ant skreito, juosmens, krūtinės ar ištiestos prie šonų. Pagrindinės įkapės ir radiniai kapuose yra: monetos (LDK Aleksandro ir Žygimanto Augusto denarai), aprangos elementai (sagtis), papuošalai (žiedas, karoliukai) bei karstų dalys (medienos fragmentai, geležinės vinys, apkaustai). Rasta keletas kapų su iškirtiniais radiniais.
5. Archeologinių tyrimų metu randami profiliuoti juodos spalvos marmuro fragmentai sietini su paskutiniojoje renesansinėje XVII a. pradž. statytoje bažnyčioje buvusiu Dievo stalu, bei toje pat bažnyčioje buvusia Mikalojaus Radvilos Rudojo antkapine lenta.
6. Piliavietėje tirti ir rūmų pamatų fragmentai. Tyrimų metu išskirti svarbiausi rūmų statybos laikotarpiai, konstatuota aukštas rūmų fragmentų išlikimo lygis (išlikę rūsiai, kai kur – sienų fragmentai).
7. 2004 m. bažnyčios archeologinių tyrimų metu buvo atrasti ir 2004 – 2007 m. kompleksinių tyrimų metu identifikuoti Radvilų giminės žmonių palaikai.


Literatūros sąrašas

1. ABRAMAUSKAS, S. Dubingių pilies kalno apžiūrėjimo išvados, 1957 m. Rankraštis. Kultūros paveldo centro archyvas, F.3. Ap. 1. B. 41.
2. BATŪRA, R. Dubingių pilis XIV-XVI a. Dubingiai. Vilnius, 1971.
3. BOURQUIN, A. Man and Mollusc Uses of Shell-Bearing Molluscs - Past, Present & Future. 1999.- [interaktyvus]. Prieiga per internetą: < http://www.manandmollusc.net/advanced_uses/advanced_uses-print.html>.
4. BUŠACKIS, B. Radvila Juodasis : patriotas ir protestantas. Chicago, 1977.
5. DAUGUDIS, V. Dubingių piliavietė. Iš Kultūros paminklų enciklopedija, Rytų Lietuva I, 1996.
6. Dubingių evangelikų reformatų bendruomenės dokumentai. Mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyrius (MAB RS) F. 129. b. 1335; F. 40, b. 160; 833.
7. Dubingių evangelikų reformatų bendruomenės dokumentai. Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyrius (NMB RS) F. 93. b. 13; 30; 61; 96; 122; 307; 314; 315; 321; 978; 1099; 1208; 1218; 1219; 1223; 1773.
8. Dubingių piliavietės inventoriai. Lietuvos valstybinis istorijos archyvas (LVIA) F. 716, Ap. 1; b. 3803; 3805; 3806; 4693; F. 454, Ap. 1, b. 333
9. Instrukcijos feodalinių valdų administracijai Lietuvoje XVII-XIX a. Parengė Zigmantas Kiaupa, Jūratė Kiaupienė. Vilnius, 1985.
10. JANKAUSKAS, R., KUNCEVIČIUS, A., LAUŽIKAS, R., STRIŠKA, G. Radvilų rezidencijos Dubingių piliavietėje tyrimai. Kultūros barai. 2006, nr. 2, p. 24
11. JANKAUSKAS, R., KUNCEVIČIUS, A., LAUŽIKAS, R., STRIŠKA, G. Badania archeologiczne na zamczysku w Dubinkach - dawnej rezydencji Radziwiłłów. Barok: Historia–Literatura–Sztuka. 2006, T. 13, no 1, p. 155-167
12. JAROŠEVIČIUS, A. Šaltinis. 1910. Nr. 40.
13. JUČAS, M. Dubingių praeitis. Dubingiai. Vilnius, 1971.
14. KOTLUBAJUS, E. Radvilos. 1995.
15. KUNCEVIČIUS, A., LAUŽIKAS, R. Dubingių piliavietės (Molėtų raj.) 2003 m. archeologinių tyrinėjimų ataskaita. Rankraštis, Lietuvos istorijos instituto biblioteka.
16. KUNCEVIČIUS, A., LAUŽIKAS, R. Dubingių piliavietės (Molėtų raj.) 2004 m. archeologinių tyrinėjimų ataskaita. Rankraštis, Lietuvos istorijos instituto biblioteka.
17. KUNCEVIČIUS, A., LAUŽIKAS, R., STRIŠKA, G. Dubingių piliavietės (Molėtų raj.) 2005 m. archeologinių tyrinėjimų ataskaita. Rankraštis, Lietuvos istorijos instituto biblioteka.
18. KUNCEVIČIUS, A., LAUŽIKAS, R., STRIŠKA, G., STANKEVIČIŪTĖ, D. Dubingių piliavietės (Molėtų raj.) 2006 m. archeologinių tyrinėjimų ataskaita. Rankraštis, Lietuvos istorijos instituto biblioteka.
19. KUNCEVIČIUS, A., ZAKRAUSKAS, S. Loviniai kokliai. Kultūros barai. 1991, Nr. 11
20. KVIKLYS, B. Mūsų Lietuva, Vilnius, 1991, t. 2.
21. LOCK, Gary. Using computers in archaeology. London, 2003, p. 14-78.
22. LUCHTANIENĖ, D. Čerpių chronologijos ir tipologijos problema. Kultūros paminklai, 2000, Nr. 7.
23. LUKASZEWICZ, J. Dzieje kosciolow wyznania helweckiego. Poznan, 1842, T. I – II.
24. LUKOŠEVIČIUS, J. 1939 m. archeologinių tyrimų Dubingiuose ataskaita. Rankraštis. Kultūros paveldo centro archyvas, F.3. Ap. 1. B. 41.
25. LUKŠAITĖ, I. Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje : XVI a. trečias dešimtmetis - XVII a. pirmas dešimtmetis. Vilnius, 1999.
26. McLUHAN, M. Kaip suprasti medijas?. Vilnius, 2003.
27. MEILUS, E. Apie Dubingių bei kitų Lietuvos vietų nuniokojimą XVII a. viduryje karo su Maskva metu. Kultūros barai. 2006, Nr. 2.
28. MICHALEVIČIUS, D. Dubingių piliavietės geofizinių tyrimų ataskaita. Rankraštis. 2007.
29. MIGLINAS, S. Dubingiai. Lietuvos aidas. 1939 05 22 Nr. 241, pslp. 7.
30. ORDA, N. Album widokow. Wilna. 1880.
31. PALIUŠYTĖ, A. Radvilų kriptos rekonstrukcija Dubingių evangelikų reformatų bažnyčioje XVII a. 3 dešimtmetyje. Kultūros paminklai. Vilnius, 2002. kn. 9. P. 156–162.
32. PETRAUSKAS, R. Lietuvos diduomenė XIV a. pabaigoje – XV a. Vilnius, 2003 m.
33. RADVANAS, J. Radviliada. Vilnius, 1997.
34. RAČIŪNAITĖ, T. Radvilų portretai: dailėtyrinių tyrimų medžiaga. Rankraštis. 2006.
35. RAGAUSKIENĖ, R. Barbora Radvilaitė. Vilnius, 1999.
36. RAGAUSKIENĖ, R. Lietuvos didžiosios kunigaikštystės kancleris Mikalojus Radvila Rudasis. Vilnius, 2002 m.
37. RAGAUSKIENĖ, R., KARVELIS, D. Dubingių bažnyčios: istorinių tyrimų medžiaga. Rankraštis. 2006.
38. RAGAUSKIENĖ, R., KARVELIS, D. Dubingių dvaras: istorinių tyrimų medžiaga. Rankraštis. 2006.
39. RAGAUSKIENĖ, R., RAGAUSKAS, A. Barboros Radvilaitės laiškai Žygimantui Augustui ir kitiems. Vilnius, 2001 m.
40. REKLAITIS, P. Prarastosios Lietuvos pėdsakų beieškant : straipsniai iš Lietuvos dailės ir kultūros istorijos, rašyti 1954-1990 m. Vokietijoje. Vilnius, 1999.
41. RISINSKIS, S. Pasakojimas apie Kristupo Radvilos žygius. Vilnius, 2001.
42. SKUČIENĖ, A., STEPONAVIČIENĖ, D. Spynos ir raktai. Vilniaus žemutinės pilies rūmai, T. 4, 1999 m.
43. STAROVOLSCIUS, S. Monumenta Sarmatorum. Cracoviae,1655.
44. ŠINKŪNAITĖ, L. XVII a. Radvilų portretai. Kaunas, 1993.
45. Zbiór pomników reformacji kocioa polskiego i litewskiego : zabytki z wieku XVI. Wilno, 1925.
46. ZILINSKAS, R. Dubingių bažnyčių piliavietėje architektūrinių tyrimų ataskaita. Rankraštis. 2008.