VIKINGŲ KLESTĖJIMO EPOCHA, IX – XII a.

VIKINGŲ KLESTĖJIMO EPOCHA

(ARCHEOLOGIJOJE: VĖLYVASIS GELEŽIES AMŽIUS)  IX – XII a.

Taip vadinama epocha, kuomet skandinavai, bemirštantys badu ant savo akmeninės žemės, 793 metais nusigrūdo iki Anglijos krantų ir nusiaubė Lindisfarne saloje vienuolyną(„vikingais“ vadinami skandinavai veikę Vakarų,o  „variagais“ – Rytų Europoje iki pat Bizantijos). Vėliau pradėjo ne tik sėkmingai ten plėšikauti, bet ir kurti kolonijas.  Daug kur jie po to pabuvojo,  „kolonizavo“ Islandiją ir Grenlandiją  (asimiliavo  sniego trolius  :)).  Neaplenkė ir mūsų krantų (žymiausias žinomas susirėmimas – Apuolė, 854 metais). Vikingai ne tik kariavo, bet ir sėkmingai prekiavo. Daugiausiai su jais susidūrė Vakarų Baltai (Kuršiai, Skalviai, Vakarų Prūsai) ir  Žiemgaliai. Giliausiai Lietuvoje pasiekė Kauną (Marvelė), bet vikingų ginklų analogų randama net Rytų Lietuvoje (Žvirbliai, Rokantiškės). Turbūt nėra nė vienos baltų genties, kuriai savo kultūrinės įtakos nebūtų padarę vikingai. Vikingų epocha įprastai datuojama IX-XI a., bet mus  pasaulyje vykstantys procesai  visada pasiekdavo vėliau ir derinant prie archeologų įvardinto vėlyvojo geležies amžiaus, epochą vienu šimtmečiu galime prailginti. XII a. mūsų istorijai labai svarbus - Baltų karių persilaužimo, baltiškos karinės jėgos suklęstėjimo šimtmetis.  Iki to Baltai galėję pasigirt keliom menkom pergalėm,  mokėjo duokles Lenkams, Skandinavams, Rytų Slavams. Šiame šimtmetyje tarsi įvyko lūžis, Prūsai pradėjo plėšti kaimyninius Lenkų kraštus (1166 m. sutriuškinami Lenkai ties Alna), Kuršiai pradėjo pilnai kontroliuoti Baltijos jūrą, puldinėti skandinavus (1170 m. siaubiamos Danijos pakrantės), o 1183 m. - Rytų Lietuvių ekspansijos į Rusią pradžia.  Neatsitiktinai iš 14-kos Baltų gyventuose kraštuose ar jų paribyje rastų, bet Baltams priskiriamų šalmų, dešimt datuoti XII a.  
Epocha kuomet prasideda kol kas bevaisė krikščionybės ekspansija į baltų kraštus (997 m. prūsai nužudo misionierių Vaitiekų Adalbertą, 1009 m. lietuvių pariby nužudomas misionierius Brunonas Bonifacas. Lieka neaiškus tikslus nužudytų misionierių skaičius, nes pastarieji du buvo kilmingi, todėl ir paminėti  metraščiuose).

Sparčiai tobulėja ginkluotė, nors epochos pradžioje grandininiai šarvai vis dar pakankamai reti, ir naudoti tik turtingesnių ar iškylesnių karių, kunigaikščių, tai XII a. stipriai išpopuliarėja. Šiai epochai (o tiksliau XI-XIII a.) priskiriamų grandininių šarvų ir jų fragmentų rasta tiek Lietuvoje (keli fragmentai rasti Paalksnių kapinyne, Kelmės raj. /žiedelio diametras 8-9 mm, apvalaus diametro vielos storis 1-1,3 mm, ir vienas fragmentas 1,5 mm storio vielos, 10 mm diametro žiedelių, tarpe kurių vienas plotas; keli fragmentai rasti Kaukų piliakalnyje, Alytaus raj. /ploti  14 mm diametro, 1 mm storio ir 2 mm pločio žiedeliai; Pak alnišk ių, Šakių raj. šalmo sprando apsauga), tiek Latvijoje (Krustpils Oglenieki kapinyne/žied elio diametras 9 mm, viela 1,5 mm storio; Piltenes Pasilciems kapinyne/ploto žiedelio diametras 10-11 mm, viela 2,2-2,7 mm storio; o taip pat piliavietėse bei kapinynuose Kuldigoje, Durbe Diri, Tervetėje, Mežuotnėje, Koknesėje, Viesenas Kučuri, Gaigalavas Jaunrozes ir Ludzoje).  Kimštinių šarvų dar nežinota.
Ar vikingai  naudojo metalinius lameliarinius šarvus neaišku (vienintelis radinys Birkos vietovėje datuotas X a. po nuodugnesnių tyrimų priskirtas Chazarų imigrantui, o lameliarinė plokštelė rasta Visbyje tiesiogiai siejama su 1361 m. ten įvykusiom kautynėm). Rusioje X – XII a. lameliarinių plokštelių rasta nemažai. Tai tiesioginė Bizantijos įtaka. Mes galime pasidžiaugti keliais XII a. pab. – XIII a. pr. priskiramais radiniais : lameliariniai šarvai iš Kuršių Libagu Saraji kapinyno bei atsitiktinis 5 – 6 plokštelių ir jų fragmentų radinys iš Žemaičių Paalksnių, Kelmės raj. kapinyno. Libagu Saraji kapinyne rasti lameliariniai šarvai, pagal plokštelių formą identiški  Visbyje (1361 m.) rastiesiems, o Paalksniuose (rytinėje Žemaičių etnoso dalyje) rastos lameliarinių šarvų plokštelės ir jų fragmentai identiški Novgorode (XI – XII a. sluoksnyje) rastosioms byloja, kad Baltai turėjo tokio pat lygio šarvuotę kaip ir jų tuometiniai kaimynai.
Kaip minėjom aukščiau, pakankamai gausu šalmų, iš kurių galima išskirti vieną  pasaulio mąstu unikalų – kuršišką šalmų tipą (šeši radiniai konstrukciškai vienodų šalmų iš įvairių Kuršių kapinynų : Pavirvytė – Gudai, Durbe Diri, Piltenes Pasilciems, Kuldiga, Libagu Saraji 2 vnt.). Dviašmeniai kalavijai tampa labai populiarūs, Lietuvoje rasta visų tuometinių Europinių tipų kalavijų, iš kurių vienas tipas - T1 Kuršių (pagal šviesios atminties V.Kazakevičių) yra vietinių meistrų kūrinys. Epochos pabaigoje išnyksta vienašmeniai kalavijai, kovos peiliai lieka tik pas Kuršius, Latgalius, Žiemgalius ir Sėlius.  Kirvių ašmenys pradeda stipriai platėti, o Kuršiuose ir Žiemgaliuose, kur jaučiama tiesioginė vikingų įtaka neretai naudoti ir plačiaašmeniai vėduokliniai ilgakočiai kirviai. Anksčiau mėgtus didelius ietigalius keičia žymiai laibesni, aštresni ir „piktesni“. Veikiant skandinavų įtakai atsiranda E tipo ietigaliai su ornamentuota įmova , prieš kuriuos neatsilaiko nei skydai ir net grandininiai šarvai. Tokių ietigalių aptinkama visoje Lietuvoje, kur apart importuotų didelę dalį sudaro ir „kopijuoti“ vietinių meistrų darbai. Palaidojimuose nebeužtinkami geležiniai antskydžiai, tiesa Latvijoje žinomi du XI a. pirmos pusės geležiniai antskydžiai (vienas kūgio,kitas pusrutulio formos). Anot A.Tautavičiaus apie VII - IX a. geležiniai antskydžiai išnyko ir kituose Europos kraštuose. Sunku pasakyti kas tai sąlygojo, gal išnyksta paprotys į kapą dėti skydą (bet kiti ginklai vis dar gausiai dedami), o gal atsirado naujų konstrukcijų skydai. Latvijoje Tyro durpyne rastas Kuršiškas lobis – auka (datuotas IX a.), kur tarpe kitų gerai išlikusių medžiaginių ir medinių daiktų rastas ir medinis apvalus, oda trauktas ir minkšta džiovinta žole pakimštas skydas su mediniu antskydžiu, pagamintu iš medžio (greičiausiai beržo) gumbo (skydų su mediniu antskydžiu Europoje rasta ir iš ankstyvesnės „barbarų“ epochos). „Vikingų“ epochos istorinėje ikonografijoje  sutinkamas naujo tipo skydas – lašo (ar migdolo, „kite shield“) formos. Tokiais skydais apsiginklavusius matome ir Prūsus ant Gniezdno katedros vartų, kur vaizduojami 997 m. įvykiai. XII a. radiniuose vaizduojančiuose karius jau aptinkamas ir Lietuviško „pavis“ tipo skydas.
2011 m. Parengė A.Bugvilionis, konsultavo V.Vaitkevičius