Bet tuo tarpu jis(Volkevinas)pražuvo,

Dievo valiai taip paliepus,

Būdamas visai nekaltas,

Daug taip pat ir maldininkų,

Nes Rygoj jų daug tad buvo.

Jie žinias geras turėjo

Apie padėtį to krašto,

Nesiliovė tat maldavę,

Kad tą vasarą žygiuotų.

Daugel sykių jie tai prašė.

Hazeldorfas,viens didikas,

Visą spėką tam ir dėjo,

Danenbergas grapas(grafas) irgi.

Daug tuomet narsių didvyrių

Prieš lietuvius(littowen) nusistatė.

”Jums mušte reiks prasimušti”,

Taip kalbėjo viršininkas,

“Aš tikrai jums duodu žodį”.

Tokią nuomonę išgirdę,

Jam visi iš vieno tarė:

“Mes tam tyčia ir atėjom,

Ir turtingi ir beturčiai”.

Volkevin’s leido jiems tą karą,

Tardams:”Juk ir mes dėl Dievo

Esame čia,jis mus saugo.

Su jumis aš draug žygiuosiu,

Kad jau taip kovoti norit,

Duokit truputį tik laiko,

Aš tenai jus pats nuvesiu,

Kur patenkinti mes būsim”.

Siuntė kviest rusus(rusen) į talką,

Ir gan greitai tie atėjo.

Ir igauniai(estai-eisten)jo paklausė,

Daug būrių jie surikiavo.

Taip gi latviai(letten),draug ir lybiai(lyviai-liuen)

Nenorėjo pasilikti.

Maldininkai tuoj pradžiugo

Ir būriuosna susrikiavo,

Su kariuomene stipria gan

Jie į Lietuvą(littowen) žygiavo,

Per laukus ir daugel upių,

Sunkenybių daug prityrė,

Kol pasiekė jie tą šalį.

Čia jie degino ir plėšė,

Į būrių būrius suskydę;

Užkampius visus to krašto.

Kai nuo Saulės (soule) ėmė grįžti

Per balas ir per šilynus.

Vai koks kenksmas juos ištiko,

Nieks žygiuodamas nemanė.

Prie upelio tenai tūlo

Savo priešus pastebėjo,

Bet mažai į kovą ėjo

Tie,kurie Rygoj didžiavos.

Viršininkas į narseniuosius

Tarė:”Nun’ kovos yr’ laikas,

Mūsų yr’ visa garbė čia.

Nugalėkime pirmuosius,

Tad linksmi namon sugrįšim

Mes raiti į savo kraštą”.

Mes nenorim čia kovoti”,

Taip atsakė garbūs vyrai,

“Pražudysim savo žirgus,

Tad pėstiems mums reiks kovoti”.

Viršininks jiems tarė:”Tad jūs

Galvas su žirgais padėsit”.

Sakė tai,kas būt turėjo.

Tad artyn lietuviai(pagonys-heiden)ėjo,

Vokiečiai(krikščionys-cristen)gi ryto metą

Pasitraukt iš čia sumanė,

Bet juos privertė kovoti,

Jiems patiems visai nenorint.

Priedanga dauboj menkutė buvo,

Ir kaip bobas juos išmušo.

Gyvasties man gaila vyrų,

Nesigindami kam žuvo,

Daug jų matėsi pakrikus,

Jie namon pasprukti bandė.

Tuos žemgaliai(semegallen)tuoj nudėjo.

Ir žiauriu būdu nukovė.

Draug turtingus ir beturčius.

Viršininkas ir jo broliai

Gynėsi kaip tink didvyriams,

Kol žirgai kovojant krito,

Dar jie gynėsi ir pėsti

Ir ne vieną čia nudėjo.

Kol jie liko nugalėti.

Volkevins geras viršininkas

Brolius savo vis dar guodė.

Keturs dešimts aštuon’ krito,

Tuos lietuviai(littowen)kiek atstūmę,

Mūšio sąmbrūzdyje basliais

Tuoj beveizint ir išmušo.

Jų vėles tesaugo Dievas.

Jie garbingai tada žuvo.

Draug ir daugel maldininkų(pilgerin),

Dievas tur jų pasgailėti

Dėl mirties jų,dėl žiauriosios

Jų vėles visas išgelbėt

Taip tad Volkevin’s viršininkas

Draug su broliais yr’ pražuvęs.