VILKTAKIŲ TRADICIJA LIETUVIŲ KALENDORINĖSE ŽIEMOS ŠVENTĖSE

 

Paveikslas iš J.P. fon den Brandės de Kleverskerko knygos, išleistos 1698 m. (Lietuvoje meškos, auginančios vaikus)

VILKTAKIŲ TRADICIJA LIETUVIŲ KALENDORINĖSE ŽIEMOS ŠVENTĖSE

Herodotas V a. pr. Kr. rašė apie neurus: "Atrodo, kad šitie žmonės yra vilktakiai. Mat skitai ir Skitijoje gyvenantys graikai pasakoja, kad kartą per metus kiekvienas neuras keletą dienų virstąs vilku, o paskui vėl atvirstąs kuo buvęs". Neurai dažniau nei kitos Herodoto paminėtos gentys mokslininkų yra siejami su baltais. Mitologinė informacija gali tai tik patvirtinti. J. D. Wundereris (1589) teigė, kad žemaičiai pasiverčią vilkais ir meškomis, o latviai – vilkais ir katėmis (Katzen – galbūt, lūšimis). Kuršo bažnyčios vizitatorius S. Henningas (1589) taip rašė apie vietinius gyventojus: "Jie dažnai ir daug kartų pasiversdavo vilkais ir bėgiodavo tarsi vilktakiai (Warwolfe), kaip jie buvo vadinami". Jėzuitas Stribingijus (1606) teigė latvius tikėjus, esą kai kurių mirusiųjų sielos pasiverčia į vilkus bei lokius. Šventaragio mite, aprašytame keturiuose metraščiuose bei M. Strijkovskio ir A. Vijūko-Kojelavičiaus, minimi lūšies ir lokio nagai, metami į mirusiojo laužą, – jie turėjo padėti mirusiajam užkopti į mitinį Protėvių kalną.

Olaus Magnus savo” Historia de Vent.”rašo, – “Nors vietiniai gyventojai Prūsijoj, Livonijoj ir Lietuvoj kentėjo nuo vilkų plėšikavimo, kadangi šie žvėrys užpuldavo ir sudraskydavo jų gyvulius, išsiblaškiusius miškuose, tačiau tai jie nelaikė rimtu dalyku, palyginus su vyrais pasivertusiais į vilkus.Kristaus gimimo dieną, naktį, tokia daugybė vilkais pasivertusių vyrų susirenka tam tikroje, iš anksto sutartoje vietoje, o tuomet pasklinda siausti pagauti didelio žiaurumo prieš žmones ir prieš tuos gyvulius kurie nėra laukiniai.Ir tų vietų gyventojai kenčia nuo jų labiau nei nuo tikrų laukinių vilkų. Jeigu jie užtinka žmogaus būstą giliai miškuose, jie jį žvėriškai apninka/apsiaučia, stengdamiesi išlaužti duris. Pavykus įsilaužti, jie suėda kiekvieną sutiktą žmogų ir bet kokį kitą gyvūną. Jie įsilaužia į alaus rūsius ir ten ištuština didžiausias statines alaus ir midaus, o tuščias statines sukrauna vieną ant kitos rūsio viduryje, tuo savo elgesiu išsiskirdami nuo tikrųjų vilkų. Tarp Lietuvos, Livonijos ir Kuršos yra senos pilies griuvėsiai. Šioje vietoje, esant tam tikrai progai, susirenka tūkstančiai (vilktakių) ir šuoliais per sieną bando savo judrumą. Tie, kuriems nepavyksta peršokti per sieną, kas dažniausiai nutinka storiausiems, savo viršaičių yra išplakami rimbais ir nužudomi.“

c. xlvii. skyriuje Olaus taip pat pasakoja apie vieną didiką, kuris keliavo per didelį mišką su kelių valstiečių, besidominčių juodąja magija palyda. Jų nepriėmė nakvynei nei vienoj sodyboj,nes visi šeimininkai žiūrėjo į juos labai įtariai ir jau beveik mirė badu. Tuomet vienas iš valstiečių pasiūlė, jeigu visi kiti laikys liežuvius už dantų, tai jis atneš visiems ėriuką iš netoliese esančios bandos.Ir netrukus atlėkė didelis vilkas ir numetė jiems po kojų avį.

Kita vertus, mums šiuo atveju nėra taip svarbu, ar neurai išties buvo baltai (neruviai, neruvėnai?), ar tik jų pietiniai kaimynai slavai. Vilko kultas ir vilktakystė buvo plačiai išplitęs reiškinys tarp indoeuropiečių (plg. dakų vardas pagal Straboną δαοι ‘vilkai’ arba Hirpini, Lucani – gentys Italijoje, kurių vardai kildinti nuo ‘vilkų’). Šventę, kurios metu rengdavosi vilkų kailiais, turėjo ir baltų kaimynystėje I–III a. gyvenę gotai.

Vilktakystė, žmogaus susitapatinimo su vilku ritualai, turėjo atsirasti tais laikais, kai vilkas buvo garbinamas kaip totemas. Pabandysime nustatyti hipotetinės Vilkų šventės "nusėdimo" galimybes liaudiškajame kalendoriuje, kuris gali užkonservuoti itin archajiškų pasaulėžiūrų ir švenčių elementus. Kaip pamatysime, vilko kultas gali būti tiriamas per jo išraišką kalendorinėje sistemoje, kur jis įgyja gan aiškiai apibrėžtas laiko ribas.

Kadangi vilko kultas artimai susijęs su meškos kultu, kai kur paliesime ir faktus, galinčius atspindėti kasmetinio pasivertimo į lokį ritualus.

Žiema

Indoeuropiečiai vilkų metu laikė žiemą, maždaug lapkričio–vasario mėnesius. Tai plačiai iliustruoja ir lietuvių tautosakinė medžiaga. Per Šv. Martyną (lapkričio 11 d.) vilkai užkaukdami paskelbdavo apie savo meto atėjimą: "Martynas su sidabru, vilkas su rauda, briedis su šarma". Tamsiausias, niūriausias metas žiemos pradžioje vadintas vilkų dienomis. Sakyta, kad "rudenį, į žiemą prasideda vilkstaugis" (vilkų staugimo metas) (LKŽ). Žiemos metu "Grigas danguj malkauja, briedis ir vilkas girioj karaliauja". Kai kur buvo draudžiama vilkus medžioti per adventą. Tuo tarpu apie Grabnyčias (vasario 2 d.) nustoja ir vilkai ūžauti – baigiasi jų laikas (Ažvinčiai). Pasakojama, kad per Grabnyčias švč. Mergelė Marija rykšte nuvejanti nuo sodybų vilkus į girią, kad jie žmonėms avelių neišpjautų.

Vilkų garbei vienas iš žiemos mėnesių buvo vadinamas jų vardu. Kaip nurodo LKŽ, Lietuvoje vilko mėnesiu dažniausiai buvo vadinamas gruodis. Matyt, ne tik. L. Grudzinskas mini, kad Labanore vilkų mėnesiu, vilkiniu buvo vadinamas sausis. Galima palyginti: keltų faoilleach ar faoilteach (galbūt nuo faol ‘vilkas’) – laikas nuo sausio vidurio iki vasario vidurio, anglosaksų wolf-month arba wolf-monath – sausis, vokiečių Wolfmonath – lapkritis, gruodis arba sausis, čekų vlči mĕsic – gruodis, latvių vilka mēnesis – gruodis ir pan.

Persirengėliai

Būtent žiemą, Kalėdų laikotarpiu ir per Užgavėnes, plačiai Lietuvoje žinomos persirengėlių vaikštynės. Latvijoje persirengėliai pasirodydavo dar anksčiau, čia jų vaikštynės "paprastai prasidėdavo jau rudenį, apie lapkritį, pasiekdavo kulminaciją per Kalėdas ir baigdavosi vasaryje per Užgavėnes" (A. Butkus).

Vėlyvais laikais užrašytose lietuvių sakmėse ir tikėjimuose vilktakystė parodoma tik kaip neigiamas reiškinys, priklausantis asmeninės magijos – burtininkavimo sričiai. Galutinai tokias pažiūras turėjo nulemti krikščionybė, vilktakystę vertinusi kaip tarnavimą piktajai dvasiai. Bendruomeninės vilko pagerbimo apeigos, ryškiausiai galėjusios pasireikšti viso kaimo suėjimuose per metines šventes, turėjo nunykti pirmosios.

Persirengėlių vilkais paminėjimai XX a. Užgavėnių aprašymuose – reti ir pavieniai. "Vilko personažo kilmei atskleisti XX a. etnografinė informacija mažai ką gali padėti. Informatoriai dažnai negali detaliau apibūdinti vilko kaukės pagaminimo, juo labiau šio personažo veiksmų pobūdžio", rašo Užgavėnių papročius ir jų kitimą XX a. pirmoje pusėje nuosekliai tyrinėjęs A. Vaicekauskas. Tačiau iš zoomorfinių personažų "kūmo vilko" kaukė buvo paminėta viena pirmųjų. Tai, rašydamas apie persirengimo paprotį, padarė XIX a. viduryje I. J. Kraševskis veikale "Lietuva".

Tradiciškai seniausiomis laikomos gyvūnus vaizduojančios kaukės. Pagal tautosakinę-mitologinę informaciją ir lyginamąją kitų tautų etnografinės medžiagos analizę A. Vaicekauskas genetiškai archajiškiausiais persirengėlių būrio personažais laiko mešką, gervę, vilką, o iš naminių gyvūnų – ožį (ožką), aviną ir šunį. Tačiau iš paminėtų gyvūnų baltų genčių totemais tegalime laikyti vilką ir mešką, nes apie likusius nėra duomenų. Be to, naminiai gyvuliai totemais būti negalėję – jie teikė žmogui daugiau materialią, o ne maginę naudą.

Vienas bendriausių persirengėlių bruožų yra apsirengimas išverstais kailiniais (taip sukuriama netgi "gervės" išvaizda). XIX–XX a., kai persirengimo papročiui tikrų gyvulių kailiai ir kaukolės buvo panaudojami gan retai, išversti kailiai turėjo padėti lengvesnėmis priemonėmis sukurti gyvūnišką (žvėrišką) išvaizdą. Tuo tarpu totemizmo laikotarpiu kailiai turėjo padėti ne tik pakeisti išvaizdą, bet ir (daug svarbiau) – pačia esme priartėti prie žvėries, įgyti žvėries-pagalbininko dvasią. Vienoje sakmėje sakoma, kad vilkais paversti žmonės (vilktakiai) galintys savo kailinius nusivilkti ir vėl apsivilkti. Nusivilkę kailinius, jie tampa normaliais žmonėmis (LTR 2750/214/, Rimšės apyl.).

Lietuvių frazeologizmas, žodžių junginys, reiškiantis kailio išvertimą, daugiausia siejamas su pažiūrų pakeitimu arba taikomas apgavikui, apsimetėliui. Mitinėje sąmonėje kailio išvertimas galėjo reikšti ir savo esmės, "savęs" pakeitimą. Kad kailio išvertimas gali tiesiogiai sietis su pavirtimu į žvėrį, rodo etiologinė sakmė, kurioje piemuo, sumanęs išgąsdinti keliu einančius žmones ir apsivilkęs išverstais kailiniais, Dievo už tai yra nubaudžiamas ir paverčiamas meška (Kaip atsirado žemė, p. 50).

Taigi išversti kailiai (suteikiantys gauruotumą) turbūt taip pat patvirtina persirengėlių zoomorfinę kilmę ir gali žymėti genties toteminius žvėris, tokius kaip vilkai ir meškos. Galima numanyti, kad pirmiausiai turėjo nunykti tokius žvėris vaizduojančių persirengėlių atliekami veiksmai. Anot A. Vaicekausko, "vilko (šuns) ir kitų rečiau sutinkamų zoomorfinių personažų veiksmų informatoriai dažniausiai iš viso negali apibūdinti". Meškos personažas dažniausiai sutinkamas vedžiojamas meškininko (tai liudija įsivyravusį pramoginį papročio aspektą). Tada imamas nebesuvokti ir pačių persirengėlių išvaizdos žvėriškumas (jie imami vadinti "žydais" ir pan.), duodantis postūmį atsirasti gausybei naujų, juokingesnių personažų.

Nagrinėjant su persirengėlių ritualu susijusius terminus, pirmiausiai į akis krinta "lervos" (persirengėlių kaukės) ir meškos įvaizdžių gretimumas. Lietuvių kalboje yra veiksmažodžiai lervinti, lervinėti, lervoti ("lėtai, sunkiai, nerangiai, tingiai eiti; šliaužioti, ropoti"), apibūdinantys meškos eiseną ("Meška lervì, lervì eglėn i[r] inlipė", "Lai tatata, prašė svočiulė meškos kojelių nors tai dienelei pasilervinėti", LKŽ). "Lerva" meška įvardijama mįslėje ("Sterva, lerva, kelkis: ateina šidividis, dygulu nešinas, bėreliu vedinas"). Tad lieka neaišku, ar "lervos" kaip kaukės reikšmė išties yra slavizmas (l. larwa) ir jos ryšys su "meška" yra atsitiktinis, ar slepiantis kažką daugiau.

Leisiu sau diletantiškai pasvarstyti, ar slavų kalbose * liko, * likъ, * lice (iš kurių išvesta ir "ličyna"), žymintys "išorę, formą, veidą, priekinę pusę", nėra bendros kilmės su indoeuropietišku "vilko" pavadinimu (labai panašiai skamba graikų λυκοζ). Abu šie žodžiai gali sietis per persirengimo paprotį, vilko kaukės užsidėjimą.

Karas

H. Latvis prie 1205 m. įvykių rašo: "Gavėnioj, kada didžioji dalis čionykščių tautų daro savo puolimus, lettonai [...] užpuolė estus". Su šiais ankstyvą pavasarį vykusiais karo žygiais galima sieti Užgavėnių ir dzūkų gavėnios laikotarpio dainose vyraujančius bernelio ir mergelės išsiskyrimo, išjojimo svetimon šalelėn, žuvimo motyvus.

Lietuviai darydavo žygius ir gilią žiemą (rudenį keliai buvo neišeinami). Pavyzdžiui, 1207 m. į kitą Dauguvos pusę jų kariuomenė kėlėsi naktį iš gruodžio 24 į 25-ąją, taigi netrukus po Kalėdų (žiemos solsticija – XII. 21–22). Tai leidžia spėti, kad metinės šventės kartais būdavo proga suburti kariauną į žygį (galima palyginti: rugsėjo 20 d., maždaug per rudens lygiadienį, 1260 m. prasidėjo antrasis Prūsų sukilimas). Galima daryti prielaidą, kad ir per pusiaužiemį vykusią šventę (kurios papročiai vėliau perėjo į Užgavėnes) lietuviai ruošdavosi būsimiems žygiams.

Pagal turimus šaltinius, lietuviai pradėdami karą atlikdavo tam tikrus ritualus (dievų valios atsiklausimas; karo pradžios paskelbimas priešams, metant į jų pusę ietis). Tam tikrais kariniais ritualais turėjo pasižymėti ir šventė, rengiama prieš naujo karo sezono pradžią. Tokios šventės metu į karius per iniciacijas galėjo būti priimami jaunuoliai (galima palyginti: dzūkų pusiaužiemio šventės vardas Krikštai). Totemistinėje praktikoje prieš karą atliekami ritualiniai šokiai, vaizduojantys kovą su priešais ir pergalę. Per tokius šokius jėgõs semiamasi iš genties totemo-žvėries. Čia galime prisiminti karingą Užgavėnių šokį "Meškutė", kurį šokdami vyrai pamėgdžiodavo meškos (lokio) judesius.

Tokiame kariniame kontekste mums gali atsiverti naujos Užgavėnių papročių interpretacijos. Pavyzdžiui, žirgų prajodinėjimas galėjo turėti ne tik ūkinę, bet ir karinę prasmę.

Toliau peržvelkime persirengėlių ritualą, mėgindami atrasti jo sąsajas su karu. Remdamasis savo surinkta lauko tyrimų medžiaga, A. Vaicekauskas rašo: "Daugelis XIX–XX šimtmečių ribos papročius prisimenančių informatorių nurodo, kad seniau vaikštynėse dalyvaudavo vien tik vyriškos lyties asmenys". Dar 1907 m. M. Brenšteinas apie persirengimo paprotį rašė kaip apie išimtinai vyrišką užsiėmimą. Moterų įsitraukimas į persirengėlių eitynes Lietuvos kaime yra vėlyvas reiškinys. Kai persirengėliai turėdavo vadą (vyresnįjį), juo buvo renkamas vyresnio amžiaus arba autoritetą turintis vyriškis.

Vienas iš Užgavėnių persirengėlių bruožų ankstesnėje tradicijoje buvo jų agresyvumas. Tai jau nebeatsispindėjo XX a. 3-4 dešimtmečio šventės papročiuose. Anksčiau susitikus dviem skirtingiems persirengėlių būriams, paprastai "kildavo peštynės, kartais tik inscenizuotos, rečiau – tikros. Priešininkai stengdavosi nuplėšti vieni kitiems kaukes, "apsidraskyti". Kartais kautynės baigdavosi tuo, kad ir vieni, ir kiti apsipešioję turėdavo sugrįžti į namus" (A. Vaicekauskas). Užgavėnių, pusiaužiemio papročiuose galime išvysti dviejų pradų kovą, siekiant nusverti pusiausvyrą į vieną kurią nors pusę (Kanapinis ir Lašininis). Krikštų šventės (jos papročius aprašiusios N. Marcinkevičienės teigimu – labiausiai susijusios su pusiaužiemiu) vaikų žaidimuose akcentuojamas išsiskirstymas grupėmis, gaudynės. Vienas iš žaidimų vadinamas "Meška ir vilkas" (vėlesni pavadinimai: "Angelai ir velniai", "Dangus ir pekla").

Bendras Užgavėnių persirengėlių bruožas buvo jų kaukių baisumas, grėsmingumas, keistumas, nežmogiškumas, neretai – dažymas raudonom ir juodom spalvom. Tokie kaukės bruožai siejasi su karu, jo magija. Įgijęs nežmogišką, žvėrišką pavidalą karys susilieja su savo totemu, įgyja jo jėgas, o kartu tampa nebepažįstamas savo priešininkui, praranda savo žmogiškąjį silpnumą. Vilką garbinantiems kariams turėjo imponuoti jo gudrumas, aršumas, plėšrumas, kerštingumas, paklusimas gaujos įstatymams, ištvermė sunkiomis sąlygomis, nelaukti užpuolimai, čiumpant auką įgyjama nepaprasta galia, mokėjimas atsitraukti nepasiekus savo tikslo. Kai kurias iš šių savybių kronikos pažymėjo buvus ir pas lietuvius.

Taigi karių švenčių (tokia švente galėjo būti ir Užgavėnės) kaukės ir apranga naudotos ir per karo žygius. Čia kaukė turėjo įvaryti siaubą tikriems priešininkams. Bauginanti vilko esmė atsispindi pasakymuose, kad rėkiant pamačius vilką galima netekti balso, nes vilkas jį atims.

Istoriniai šaltiniai nepaliko tiesioginių liudijimų apie lietuvių karių "pavirtimą" vilkais ir lokiais mūšyje, kokių duomenų netrūksta apie germanus (berserkir, ülfheðnar). Tačiau lietuvių kalboje išsilaikiusi, matyt, seniausia indoeuropiečiams žinomo vilku persirengusio kario vardo forma, susidedanti iš sujungtų vilko ir lokio vardų: vilkalokis. Lietuvių sakmėse ir tikėjimuose vilkalokas, -is – populiariausia vilktakio vardo forma (!). Galbūt ir mokslinėje literatūroje taip reikėtų vadinti vilku persivertusį lietuvį karį, siekiant atskirti jį nuo vėlesnių, daugiau "buitine" veikla užsiimančių vilktakių.

Mums galėtų padėti istorinių šaltinių duomenys apie lietuvių karių išvaizdą, tačiau jų nėra pakankamai. H. Latvis, rašydamas apie lietuvius kaip apie "vikresnius ir žiauresnius už kitas tautas", ne sykį mini epitetą "vilkai": jie "kaip plėšrūs vilkai" užpuola vyskupo žvejus; "lyviai ir lettai klusniai tarnavo lettonams, davė maistą ir pašarą, kaip avys be ganytojo patekusios į vilkų gaują" ; grįžę prie lettonų palikto grobio, dėkojo Viešpačiui už avį, išgelbėtą iš vilko nasrų. Bet tai daugiau sustabarėję posakiai, rodantys bendrą krikščionių kronikininkų tendenciją apibūdinti pagonis kaip neigiamus personažus, o saviškius – kaip teigiamus.

Kaip gana vilktakišką ir bauginančią lietuvių karių išvaizdą aprašo XIX a. rašytojai. S. Daukantas (1845), remdamasis, matyt, liaudies padavimais ir savo fantazija, ją nupasakoja šitaip: "Senovėj karės apdaras, arba karės įkapės, maž teįvairavo nuo namų apdaro; ir taip, ant tos pačios sermėgos arba koboto [liemenės, palaidinio] antsimovęs meškena ar briedena, ar kito kokio žvėries kailiu, į kurį taip gebėjo įsinerti, jog meškenos ar briedenos galvena apmovė pats savo makaulę, ir įrėdęs savo akis į meškos akis, nosį į nosis, lūpas į lūpas, jojo į karę. Dėl didesnės dar neprietelių nuogandos [...] veidą savo dar mėlynėmis ar anglija [galbūt pelenais – R. S.] nutepė". L. A. Jucevičius (1846), remdamasis A. von Kotzebue, teigia, kad lietuvių "šalmai būdavo iš kietos žvėries odos, plaukais į viršų, priešakyje būdavo pritaisyta oda, nulupta nuo žvėries kaktos, lokio, vilko ar lūšies. Viršutiniai drabužiai irgi buvo iš žvėries kailių".

Rajumas

Per Užgavėnes visoje Lietuvoje valgoma sočiai ir riebiai. Šį paprotį nulėmė ne vien krikščioniškasis kalendorius. Siekimas prisivalgyti prieš gavėnią – vėlyva motyvacija. Senesnė papročio esmė nusakoma taip: valgo mėsą, kad jos turėtų per visus metus (Dusetos); kad žmogus per visus metus būtų riebus ir stiprus (Švenčionys). Persivalgymas per Užgavėnes tampa visuotine siekiamybe: "Visi buria, kas sotesnis Užugavose, tas visus metus bus sotus ir visų galų turės" (Tverečius). Todėl valgoma net 9–12 kartų per dieną, neretai visus kartus – vien mėsą, vien riebų šiupinį (valgymo kartai, matyt, susiję su Mėnulio simbolika). Tuo Užgavėnės išsiskiria iš kitų metinių švenčių. Jokia kita šventė nepranoksta Užgavėnių valgymo gausumu, mėsos reikšmės pabrėžimu. Vis dėlto atmintina, kad Kūčių ir Kalėdų šventimas buvo smarkiai suvaržytas krikščioniškų tradicijų. Be to, Pietų Lietuvoje žinomas posakis: "Prisivalgiau kap per Dziedus, prisišokau kap per Krikštus lanton" (šiuo atveju bene bus minimi Naujienų dziedai – Žolinė, kai ragaujamas naujas derlius?).

Padidėjęs maisto poreikis būdingas ne tik švenčiantiems Užgavėnes, bet ir vilkams. Vilkai pasižymi godumu, rajumu: "Jie mėsą ėda kaip vilkai", "Vaikas valgo kap vilkas – tik duok", "In mėsos kap vilkai" (labai nori), "Vaikai kaip vilkai parpuls, sušveis viską". Vilko kąsniais vadinamos didelės snaigės. Vilkažarniu – tas, kas daug valgo. Vilko gerklę turi girtuoklis (LKŽ).

Ruja

Jau nuo Šv. Andriejaus (XI. 30), o kartais ir anksčiau, merginos pradėdavo burti vedybinę laimę. "Per adventų turi apsiramyc, tai mergos prieš adventų ir suveina [burc]" (Pavarėnis). Pagrindiniai vedybiniai burtai kartojasi per įvairias žiemos šventes. Svarbu pažymėti, kad žiemos vedybiniai būrimai (priešingai nei Joninių) dažnai tiesiogiai siejasi su vilku. Einant į rarotus ar grįžtant iš jų sutiktas vilkas ar bent jau jo pėdsakai (jei jie vesdavo kaimo pusėn) – jaunimui ženklas, kad kaime bus atšoktos vestuvės. "Jei per Kūčias pamatysi vilką, tai jau bus tais metais merginoms pasisekimas" (Puodžių k., Utenos r.). Vienas iš dažniausių merginų būrimų žiemą buvo išėjus klausyti, kurioje pusėje loja šunys (mitologiškai artimi vilkams) – iš ten atvažiuosią piršliai. "Kitųkart ne šunio, ale vėjo klausom" (Pavarėnis).

Vilkas siejamas su vaisingumu ir vestuvėmis. Tai rišliai susisieja su Užgavėnių medžiaga. Vienas pagrindinių Užgavėnių persirengėlių veiksmų buvo kibimas prie netekėjusių merginų. Jau M. Brenšteinas (1907) atkreipė dėmesį, kad persirengėlių veiksmai buvo nukreipti prieš moteris ir merginas.

Šio papročio kilmė greičiausiai glūdi toteminėje bendruomenėje, garbinančioje vilką ir pamėgdžiojančioje jo elgseną. Pusiaužiemis ir Užgavėnių šventė daugmaž sutampa su vilkų rujos pradžia. Lietuvoje vilkai rujoja nuo sausio pabaigos ar vasario pradžios iki kovo mėnesio. Apie Užgavėnes sakoma: "Mėnulis Užgavėnių naktį paraudo, vilkui širdį suskaudo" (prasidėjo ruja, uždainavo vilkai). Vilkus garbinančiai genčiai tuo metu buvo ne tik naudinga, bet ir būtina atlikti poravimąsi arba jį vaizduojančius, skatinančius veiksmus: tai turėję sustiprinti ir pagausinti tiek šią gentį, tiek jos totemą – vilkus. Kad šventė yra sakralus laikas ne tik žmonėms, bet veikia ir gamtą, rodo toks posakis: "Per Užgavėnes prasidėjusios vilkų veselijos (vestuvės) žadėdavo daug vilkiukų, o besibaigiančios veselijos – mažiau plėšriųjų žvėrių". Kaip dvi gyvūnų rūšys ir jų atliekami veiksmai gali būti susiję tarpusavyje, rodo tautosaka: "Jei vilkų ruja sutampa su kiškių vestuvėm, bus žvėringi, šerningi, briedingi metai" (girioj pagausės žvėrių). Gyvulių augintojai vilką garbino kaip gyvulių vislumo skatintoją. Vėlesnėje žemdirbių kultūroje ruja, gyvūnų poravimasis pavasarį imtas sieti net su būsimu derliumi, pvz., "Zuikeliai delčioj veselioja, kermošių pyragais šienavoja" (gerai užderės kviečiai, bus pyragų).

Didelę mitinę vilko reikšmę pratęsiant žmonių giminę rodo jo sąsajos su gimtuvėmis, krikštynomis. Neužmirština, kad vilkai laikyti ir Protėviais, taigi giminės tęstinumo reiškėjais.

Toks vilko vaidmuo Užgavėnių šventėje galėjo ilgą laiką būti provaizdžiu palaikant ir skatinant vilko kaip vaisingumo globėjo įvaizdį. Šis provaizdis mums leidžia suprasti mitologinį lauką, susijusį ne tik su lietuvių pusiaužiemio papročiais (palyginkim romėnų luperkalijas, švęstas vasario 15 d., su kuriomis susiję padavimai apie vogtines vestuves, paleistuvystę ir pan.).

Išvados

N. Vėlius savo straipsnyje "Lietuvių liaudies pasakos "Vilko dainavimas" (AT 163) ištakos" ("Lituanistica", 1990, 3) pagrįstai įžvelgė persirenginėjimo vilkais tradicijų esant kalėdiniuose papročiuose. Mano straipsnis pratęsia šiuos ieškojimus Užgavėnių šventės linkme, atskleisdamas, kad su ypatinga pagarba vilkams buvo susijęs ne vien gruodžio mėnuo (tokia mitologinė informacija daugiausia yra latviškos kilmės), o visas žiemos laikotarpis. Išdėstyti faktai rodytų, kad sąsaja tarp vilko kulto ir žiemos persirengėlių yra natūrali ir susiklosčiusi istoriškai.

Sunku pasakyti, ar vilkais persirengę žmonės pirmiausia pasirodė Kalėdų ar Užgavėnių šventėje. Gali būti, kad pirmykščiai medžiotojai vilkų kailius dėvėdavo nuolatos. Todėl tai daugiau vienos ar kitos šventės, vienos ar kitos kalendorinės sistemos kilmės klausimas. Išryškindamas iki šiol mažai tyrinėtą iš archajiškų laikų kylantį vilko kulto ir kalendorinių vaisingumo bei karo ritualų ryšį, aš pabandžiau rekonstruoti ir senąsias Užgavėnių šventės papročių (deja, pernelyg dažnai siejamų su žemdirbyste) reikšmes.

Persirengėlių vilkiškos (ar kitokio toteminio žvėries) išvaizdos nunykimui didžiausią įtaką, matyt, padarė Bažnyčios draudimai ir išaugusi socialinė atskirtis tarp valstiečių ir karių sluoksnių (XIV-XVI a.).

Rokas Sinkevičius